Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poemos “Vestuvių eisena” analizė

M. K. Sarbievijus savo kūrybą rašė lotynų kalba išgarsėjo ne tik Lietuvoje ir Lenkijoje, bet ir visoje Europoje. Jo kūriniuose susijungė du pasauliai: Antika ir krikščionybė. Stengėsi imituoti romėnų poeto Horacijaus stilių, todėl būdavo vadinamas ir mūsų Lietuvos provincijos Horacijumi (Jovaišas 1998, 148). Motiejus Kazimieras Sarbievijus 1628 metais parašo poemą „Vestuvių eisena”, kuri išleista tais pačiais metais Vilniuje. Ji yra skirta Alberto Vladislovo Radvilos ir Onos Zenavičiūtės vestuvių proga. Savo poetika, kompozicija, mitologinių vardų gausa artima Sarbievijaus jaunystės metų poezijai: jai būdingas teatrališkumas, siekis bet kokia kaina nustebinti.
Pirmosiose poemos „Vestuvių eisena” eilutėse yra rašoma apie garsų meną t. y. muziką. Yra įvardijamas išskirtinis muzikos instrumentas – plektras : Dramblio kaulą giesmė ir stygas besiilsinčias plektras/Teparagins pritart neregėtoms Vilniaus linksmybėms. Muzika suteikia skaitytojui įsijausti į vestuvių šėlsmą, pajusti jos žavesį.
Šioje M. K. Sarbievijaus „Vestuvių eisena” poemoje yra vaizduojama ir Lietuvos buitis: Grįžta jau iš laukų Ruduo su žemės našiosios/Derlium ir į miestus lietuvių įžengia, ir teikia/Džiaugsmą bei dovanas jiems. Taip yra išryškinama Lietuva, suteikiamas išskirtinis dėmesys jos išaukštinimui.