Asmenybės laisvės tema XXa. lietuvių prozoje

Daugelyje lietuvių literatūros kūrinių rašytojai tyrinėja slapčiausias individo sielos gelmes. XXa. lietuvių prozoje asmenybės laisvės tema buvo plačiai plėtojama. Modernisto Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“, kaip ir egzistencialisto Antano Škėmos kūrinyje „Balta drobulė“, asmenybės laisvės ieškojimui didelę įtaką turėjo patys veikėjai. Abiejuose kūriniuose pagrindiniai veikėjai buvo kūrėjai, kurie stengėsi surasti tikrąjį pašaukimą jų gyvenimuose.

„Altorių šešėly“ yra didelės apimties psichologinis intelektualinis romanas, kur pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris blaškosi tarp kunigystės ir kūrybos. Vasaris, kaip ir pats V. Mykolaitis-Putinas, pasitraukia ir atsiduoda kūrybai. Romanas, nors iš pirmo žvilgsnio glaudžiai siejasi su rašytojo gyvenimu, nėra autobiografinis. Asmenybės laisvę Vasaris stengėsi pasiekti visą savo gyvenimą. Jam didžiulę įtaką turėjo moterys. Visos jos – Liucė, katedros Nepažįstamoji, baronienė Rainakienė, Auksė – brandina Vasarį kaip asmenybę. Liucė dominuoja visame romane, ji nepalieka klieriko minčių visoje kūrinio eigoje, katedros Nepažįstamoji - Vasario mūza, baronienė Rainakienė išmokė herojų pasitikėti savo jėgomis kūryboje, Auksė sužavi Vasarį savo intelektualumu. „Altorių šešėly“ yra pirmasis kūrinys, kur individo gyvenimas jau savaime laikomas vertybe. Taip pat Vasario laisvės ieškojimui didelę įtaką turėjo gamta. Pagrindinis veikėjas grįždamas į tėviškę visuomet užlipdavo ant Aušrakalnio, kalnas buvo lankomiausia jo vieta nuo pat vaimkystės, ir gėrėdavosi gamtos vaizdais, kurie Vasariui suteikdavo jėgų ir pasitikėjimo siekiant savo tikslo. Romane plačiai tyrinėjamas asmenybės laisvės ieškojimas, kur pagrindinis veikėjas turi nuspręsti, kuriuo keliu eis – kunigystės ar kūrybos. Jam pasirinkti padeda tiek moterys, tiek gamta, tiek jis pats.