Gamta – grožio, įkvėpimo šaltinis lietuvių poezijoje

Gamta nuo pat seniausių laikų užėmė be galo svarbią vietą mūsų gyvenime. Nors dabar į ją žiūrime kiek kitaip, jos ypatingą reikšmę mums dažnai primena poetai, savo skambiomis eilėmis įrodantys, kad gamta - didžioji mokytoja ir įkvėpėja, sugebanti sužadinti kūrybos dvasią bei atverti slapčiausias širdies kerteles. Tik ji gali pabudinti viduje slypinčią menininko prigimtį, savo užburiančiu grožiu kiekvienam leidžia pajausti gamtos ritmą bei skatina sukurti kažką upatinga bei reikšminga.

Būtent tokią gamtą galime pastebėti neoromantiko J. Aisčio kūryboje. Poetas eilėraštyje „Kūrimo valanda“ puikiai pavaizdavo eilėraščio žmogų, kuriam visagalė gamta paliečia sielą, leidžia atsiverti, suteikia kūrybos impulsą ir visišką laisvę kurti: „Nusikvatojęs žaibas skliautą skelia,/Akimirksniu prasiskiria plati naktis“. Menininką įkvepia ne kas kitas, kaip stebuklinga naktis, beribis skliautas, nuraudęs peizažas, miežių varpos. Nors įkvėpimas ateina emocingai, su griaustinio trenksmais, jis trunka vos akimirką. Poetas įrodo, kad realus pasaulis yra bejėgis prieš šitą galingą gamtos jėgą: „Jaunystę žaliąją užnuodino/ Ne smakras, akys, ne plaukai,/O šilas mėlynom anodijom,/Malonia šypsena laukai.“(Eil. „Prologas“) Žiedai, tolimi kloniai suteikia eilėraščio subjektui pasigerėjimą, jį sužavi ir net „apnuodija“ grožiu. Šis grožis padeda pamiršti visus gyvenimo sunkumus ir įkvepia naujo meno šedevro kūrybai.