Remdamiesi lietuvių literatūros pavyzdžiais, atskleiskite, ko kūriniui suteikia pasakojimas pirmuoju asmeniu. Kada labiau pasitikite pasakotoju: kai kalbama pirmuoju ar trečiuoju asmeniu? Kodėl?

Kiekvienas rašytojas džiaugiasi, jei jo kūryba yra pripažinama visuomenėje ir išlieka net ir po mirties. Visgi dažnai išpopuliarėjęs kūrinys užsimiršta ir nukrenta į nereikšmingų gyvenime detalių sąrašą. Ko reikia knygai, kad ji būtų įsiminta ir išliktų ilgiau nei tik kelis metus po jos išleidimo, o kartų kartos, seneliai savo anūkams ir tėvai savo vaikams jas skaitytų, rekomenduotų ir minėtų geru žodžiu? Siekiant tokio tikslo yra svarbios visos detalės, kita vertus, tik nuoširdūs ir iš sielos gelmių einantys žodžiai gali paveikti ir padaryti tokį neišdildomą įspūdį, išsilaikantį ne vieną amžių. Įdomu, ar pasakojimas yra įdomesnis, tikresnis, kai kalbama pirmuoju asmeniu? O gal trečiuoju? Ar mes pasitikime autoriumi labiau, kai pasakojama pirmuoju asmeniu? Jei atsakėme į klausimą „taip“, tada kodėl? Į šiuos klausimus aš ir bandysiu atsakyti šioje kalboje.