Visuomenė sprendimų priėmime: dalyvė ar stebėtoja?

Demokratija (liaudies valdžia) suteikia visiems galimybę būti laisvais ir lygiais. Demoktarinės valstybės piliečiai patys renka politikus – savo atstovus, laisvai reiškia savo nuomonę ir interesus, buriasi į įvairias pilietines organizacijas, atsiranda riba tarp viešos ir privačios erdvės ir t.t. Valstybės valdymas ir joje priimami sprendimai vienaip ar kitaip priklauso nuo piliečių, o ne nuo vieno valdovo valios.

Nepaisant daugybės demokrarinio režimo privalumų, pastebima ir trūkumų. Kai kurie teoretikai kvestionuoja visuomenės gebėjimą racionaliai priimti svarbius sprendimus bei tinkamai tvarkyti valstybės reikalus. Platonas, W. Lippmann ir G. Almond teigia, kad piliečiai neturi tam pakankamai kompetencijos, tuo tarpu J. Habermas pažymi viešosios erdvės, kurią suteikia demokratija, privalumus – kiekvienas individas gali įsijungti į viešą diskusiją ir komunikuojant priimti visiems kiek įmanoma tinkamus sprendimus.

Šio darbo tikslas yra apsvarstyti visuomenės dalyvavimą sprendimų priėmime demokratijos sąlygomis.

Tikslui pasiekti išsikelti 4 uždaviniai:

1) Aptarti J. Habermaso komunikacijos reikšmę visuomenėje

2) Išanalizuoti Platono mintis apie demokratinį sprendimų priėmimą;

3) Aprašyti Lippmann‘o – Almond‘o konsensusą;

4) Apibendrinti teoretikų nuomones.

Darbe daugiausia bus remiamasi Algimanto Prazausko „Politologijos įvadas“, taip pat David Greenberg „Lippmann vs. Mencken: Debating Democracy“, Sauliaus Arlausko „Pozityvistinė – procedūralistinė teisės samprata“.