Visuomenės ydos lietuvių literatūroje

Gėris ir blogis žmoguje, kaip ir visuomenėje, niekuomet nesudaro idealios pusiausvyros. Šios dvi priešybės nuolat grumiasi. Renkantis poelgius ar ištisą elgesio kryptį, žmogui nuolat iškyla gėrio ir blogio alternatyva. Kaip tik tada ir atsiskleidžia žmogaus dorovinė esmė. Silpnesni žmonės pasiduoda blogiui, degraduoja. O tai ypač pastebime visuomenėje, kurioje susitinka įvairių pažiūrų, vertybių, gyvenimo būdo asmenys. Bendraudami, gyvendami drauge perėmam dalį vienas kito savybių. Tuo pat metu ir tam tikras ydas. Visuomenės trūkumai ypač aiškiai vaizduojami lietuvių literatūroje.

Lietuvių grožinės literatūros pradininkas - Kristijonas Donelaitis, epinėje poemoje “Metai”, tarp darnios gamtos ir teigiamų būrų pavaizdavo ir neigiamus personažų paveikslus. Kūrinyje visuomenė suskirtyta į tris dalis- “viežlybuosius”, “nenaudėlius” ir ponus. Sugretinus juos aiškiai pastebime, kokios antivertybės būdingos daliai visuomenės. Nusistovėjusios visuomenėje moralės normos “nenaudėliams” neegzistuoja, jie elgiasi taip, kaip buvo išauklėti, kaip jiems patogiau ir geriau. Ryškiausias poemoje nenaudėlis – Slunkius. Jis vadovaujasi savo filosofija ir gyvenimo principais. Pirmoje poemos dalyje - Pavasario linksmybės, pats Slunkius to nesuprasdamas atskleidžia didžiausia savo yda – tinginystę. Jis liūdi ir baiminasi atėjusio pavasario, nori, kad žiema tęstusi toliau, o jis galėtų, kiek nori miegoti.