Moteris lietuvių literatūroje

Moteris lietuvių literatūroje buvo pradėta vaizduoti tik XIX a. pabaigoje. Keičiantis gyvenimo normoms, keitėsi ir moters paveikslas. Iš pradžių moteris buvo vaizduojama kaip namų šeimininkė, kaip žmogus, visiškai atsidavęs savo šeimai. Tačiau vėliau moteris pradedama vaizduoti išsilavinusi, dirbanti visuomenei naudingus darbus. Tokią moters paveikslo kaitą galime matyt XX a. rašytojų - Jono Biliūno, romantizmo atstovės Šatrijos Raganos bei Vinco Mykolaičio - Putino kūriniuose.

Jono Biliūno apysakoje "Liūdna pasaka" vaizduojama šeimos moteris, namų šeimininkė. Pagrindinė kūrinio veikėja Juozapota yra visiškai atsidavusi savo šeimai, tai yra savo vyrui Petrui. Jos atsidavimą net akys išduoda - būnant kartu su vyru, moters akys šviečia kaip žvaigždelės - tokios jos kupinos melės ir rūpesčio. Apysakoje matomas nuolatinis rūpestis savo vyru, pavyzdžiui, vos tik pabudusi, kaip kiekviena namų šeiminkė ir gera žmona, Juozapota keliasi ruošti vyrui pusryčių, kepti raguolių. Kartą netyčia pabudusi vėliau, moteris iškart skubėdama puola visko ruošti: "Bijojo, kad Petras, nuo darbo parėjęs, neturėtų laukti". Rūpestį taip pat parodo tai, kad kai Juozapotos vyras išeina kartu su maištininkais, ji nuolat apie jį galvoja, laukia grįžtant. Netgi atsineša drobės rietimą iš svirnelio - "ruošiasi baltarūbius Petrui siūti", nes galvoja, kad galbūt jis vaikšto apiplyšęs. Dar vienas aspektas, parodantis, kad Juozapota atsidavusi savo šeimai - tai jos nuojauta. Naktį, kai Petras kartu su maištininkais pasitraukia į kovą prieš neteisybę, moteris susapnuoja pranašišką sapną. Iš pradžių sapne matomi gražūs vaizdai - jų šeima - Petras dirba, Juozapota neša kūdikį ant rankų. Tačiau šis vaizdas pasikeičia į siaubingą vaizdą - atsiveriau gilus bedugnis griovys, iš jo girdimas Petro pagalbos šauksmas, Juozapotos rankose miręs kūdikis. Galiausiai pati moteris su kūdikiu įkrenta į tą bedugnę. Šis sapnas yra tarsi nuojauta apie artėjančius blogus, skaudžius įvykius, kurie rodo itin artimą ryšį tarp šeimos ir moters atsidavimą. Be to, sapne matytas kūdikis taip pat gali būti kaip simbolis, kuris parodo šeimos reikšmę Juozapotai. Kūrinyje dažnai minima, kad Banių šeimai trūksta vaiko: "Jų pilnai laimei tik vaiko trūko". Vaikas tarsi sujungtų visą šeimą dar stipresniais ryšiais, ją užpildytų ir padarytų tikresne. Juozapotai tik to ir tereikėjo. Deja, moters svajoms nelemta išsipildyti. Jos vyras taip ir negrįžta, todėl Juozapota nutaria ieškoti jo pati. Moteris Petrą galiausiai randa - deja, jau mirusį - pakartą vidury aikštės. Vaizdas sukrečia moterį iki pačių sielos gelmių - ji apalpsta, o atsikėlusi jau nebeturi sveiko proto, paprasčiausiai išprotėja. Tai rodo, kad netekusi savo šeimos, ji neteko visko, netgi prasmės gyventi. Vėlgi, čia galima paminėti akių fragmentą - mirus vyrui, jos akys tampa niūrios, be gyvybės. Juozapota tarsi "užgęsta" ir miršta viduje - taip jai nebemiela gyventi šiame pasaulyje, egzistencija praranda reikšmę, kai netenka svarbiausios gyvenimo vertybės - šeimos. Taigi Jonas Biliūnas vaizduoja moterį, kuriai svarbiausia yra šeima.