Ką išgyvena emigrantas XX a.II p.literatūroje?

XXa. vadinamas sukrėtimų, pasaulio perdalijimo bei žmogaus išbandymų prieš grėsmes ir smurtą laikotarpiu. Įsigalėjęs stalinizmas ir fašizmas griovė įvairių tautų, taip pat ir lietuvių, likimus. Šių katastrofų metu lietuviams teko patirti kančią ir nelaisvę, rinktis emigraciją arba laukti rusų okupantų nuosprendžio, kitaip tariant, netikėtos ir tragiškos mirties. Dėl šios priežasties daugelis lietuvių, ypač menininkų, pasirinko emigranto dalią. Pirmieji emigrantai, patekę į Vokietijos pabėgėlių stovyklą, pajuto užgriuvusių aplinkybių nepalankumą ir sudėtingumą. Jie aiškiai suvokė, jog kelio atgal nėra, vidinis pasaulis sudaužytas, o gyvenimo aplinkybės nepalankios nei kūrybai, nei buvusiems įpročiams.Ypač skaudžiai teko išgyventi vertybių kaitą. Suvokę, kad ankstesnis gyvenimo supratimas ir visuomenės normos nebeaktualios, netgi sugriautos, emigrantai atsidūrė konfliktiškoje situacijoje. Jie pasijuto ne tik praradę ryšį su artimais žmonėmis, bet ir atsidūrę alogiškoje padėtyje: nebegalėjo elgtis taip, kaip savoje etnokultūroje buvo mokyti, privalėjo pasirūpinti ne tik būstu, bet ir rasti darbą, galintį užtikrinti pragyvenimą svetimoje šalyje. Emigrantai: J.Aistis, B.Brazdžionis, V.Krėvė, H.Radauskas, A.Škėma ir kiti, turėję ištverti įvairius sunkumus, tiek materialinius, tiek moralinius, emigracijoje pasijuto vieniši ir nereikalingi, o patirtus negatyvius jausmus išsakė savo kūryboje. Ką tuo metu išgyvena emigrantai, atspindi XXa.II p. literatūra. Noriu plačiau aptarti kelių XXa. IIp. rašytojų asmenybę ir literatūrą.