Namų pasaulio samprata lietuvių literatūroje

Šventajame Rašte yra rašoma: „Negera žmogui būti vienam...“ O namai ir yra ta vieta, kur nesijauti vienišas, tavęs niekas nesmerkia ir neparduoda. Namai yra siejami su šiluma. Ne veltui apie namus yra kuriamos dainos, poezija, ne tik gilioje senovėje, tačiau ir šiais laikais. Karo ir pokario metu lietuvių poezijoje labiausiai akcentuojama vertybė yra šeima. Lietuvą alinę karai ir okupacijos priminė žmonėms, kokie yra svarbūs artimieji. Apsupti mums brangių žmonių jaučiamės saugesni, randame užuojautą bei globą. Šeima gali paskatinti, suteikti jėgų beviltiškose situacijose. Artimųjų ilgesys užplūsta vos ne kiekvieną iš mūsų, kai mums brangus žmogus toli, stengiamės jį prikelti savo prisiminumuose. Šiandien savo kalboje remsiuosi A. Škėmos, Šatrijos Raganos ir V. Mačernio kūryba.

,,Balta drobulė” – vienas iš įdomiausių A.Škėmos kūrinių išėjęs 1958m. Pagrindinis veikėjas – išeivis iš Lietuvos poetas Antanas Garšva savo charakteriu, asmenybės turiniu iir likimu artimas pačiam autoriui (išeivis, poetas, bendravardis). Garšva kenčia dėl savo vargingos padėties – bedvasiame Niujorko pasaulyje jis tik robotas, mažas sraigtelis. Dėl to atsiranda ironiškas žvilgsnis į savo bejėgiškumą ir aplinkos absurdą. Antano liga – visą išeiviją kamuojančios negalios metafora. Kita vertus, keltuvininkas nėra tipiška egzodo prozos figūra: nors ir tapatinasi su archetipiniais lietuvių kultūros įvaizdžiais (Mažvydo kaukais, sutartinių ir neoromantikų kartos poetika), jis nepriklauso organizuotai bendruomenei, visur pabrėžia savo individualumą, šaiposi iš patriotiniais štampais manipuliuojančio poeto Vaidilionio.