Senoji literatūra suteikia galimybę praeityje rasti ir plėtoti vertybes, kurios būtų svarbios dabartyje. Pagrįskite šią mintį arba ją paneikite.

Visais žmonijos laikotarpiais literatūra sudarė didelią dalį kultūrinio gyvenimo. Nuo antikos laikų, pirmųjų Biblijos pasakojimų iki šiuolaikinio laikotarpio rašytojai naudojo literatūrą kaip įrankį pateikti atsakymus į amžinus mums rupimus klausimus, atskleisti vertybes, kurios būtų svarbios ir ateities kartoms. Ne išimtis ir nuo ketvirtojo tūkstanmečio prieš Kristų iki XVIII a. po Kristaus vyravusi senoji literatūra. Vertybes, kurios būtų svarbios ateityje iškėlė ne tik Renesanso epochos rašytojai, bet ir Apšvietos laikotarpio poetai. Tai lėmė Lietuvos istorinės aplinkybės. XVI amžiuje, atgimimo laikotarpiu, lietuvių rašytojams parūpo įamžinti karines pergales ir didvyriškus žygius, kurie dar nebuvo deramai aprašyti, todėl pareiga Tėvynei buvo iškeliama kaip vertybė, o XVIII amžiuje, baudžiavos laikais, poetai siekė parodyti paprastų valstiečių gyvenimą ir jų bendruomeniškumą kaip vertybę. Renesanso epochos rašytojas Jonas Radvanas poemoje „Radviliada“ ir Apšvietos laikotarpio poetas Kristijonas Donelaitis epinėje didaktinėje poemoje „Metai“ atskleidžia vertybes, kurios yra svarbios ir dabartyje.