Sokrato moralės filosofija

Kiekvieno iš mūsų gyvenime yra pareigų. Vieni jų turime daugiau, kiti – mažiau. Vienų pareigos svarbesnės, atsakingesnės, kitų – daugiau kasdieninės, buitinės. Tačiau visų pareigų atlikimas yra vienodai svarbus – atsakomybę už sąžiningai atliktas pareigas turime jausti kiekvienas.

Antikos laikų moralės filosofija pareigą apibūdina kaip „privalėjimo pildymą, reikalavimą elgtis pagal tvirtai nustatytas tarpusavio santykių taisykles, padedančias stiprinti tarpusavio ryšius“.

Turbūt retas nėra girdėjęs Sokrato vardo. Senosios Graikijos filosofas Sokratas (469-399 pr. Kr.) pripažintas etikos kūrėju, nes savo teorijomis pagrindė moralinės dorybės galimybę. Dorybės sąvoką jis susiaurino iki moralinių charakterio savybių išraiškos. Iki Sokrato graikų supratimas apie dorybę buvo labai plati sąvoka – dorybė buvo traktuojama kaip sugebėjimas tinkamai atlikti tam tikrą darbą. Nagrinėdamas įvairias sąlygas, kurių dėka žmogus įgyja dorybes, Sokratas padarė išvadą, kad žinojimas yra dorybė. Tai davė pagrindą suformuluoti teiginį, kad blogas elgesys kyla tik iš nežinojimo, kas yra tikrasis gėris. Anot Sokrato, gėrio pažinimas skatina gerą elgesį, todėl save gerbiantis protingas žmogus elgiasi moraliai ir prisiima atsakomybę už savo sprendimus ir poelgius pagal savo sąžinę.

Savo nuostatą apie pareigos vykdymą Sokratas išreiškė remdamasis dviem taisyklėmis :

v moralės taisykle, kuri byloja, kad negalima nei bloga daryti, nei atsilyginti blogiu už blogį;

v sąžinės taisykle, kuri nurodo, kad elgtis teisingai ir dorai yra privaloma.

Dorybių yra ne viena. Kiek jų reikia turėti žmogui, kad jis būtų laikomas doru?