Filosofijos santykis su religija ir menu krikščioniškaisiais viduramžiais

Daugelį šimtmečių Viduramžių epochą lydėjo „sustingimo laikotarpio“, „tamsos šimtmečių“, „begalinio melagingumo“, „baisios viduramžių nakties“ epitetai. Europoje vyko didžiuliai pokyčiai: Didysis tautų kraustymasis, nesiliaujantys karai, frankų ir germanų iškilimas, ideologinis, politinis ir ekonominis krikščionybės įsigalėjimas.
IV a. krikščionybė buvo pripažinta pagrindine Romos imperijos religija. Bažnyčia siekė kuo tiksliau išdėstyti visiems tikintiesiems krikščionybės dogmas, sukuriant vientisą ir sistemingą religinę sistemą. Svarbiausias bažnyčios uždavinys per visą šį laikotarpį buvo įtvirtinti ir palaikyti tikėjimą. Visa tai neišvengiamai turėjo įtakos ir religinėms idėjoms, ir filosofinei minčiai. Nors protas ir tikėjimas nebuvo griežtai supriešinami, tačiau tikėjimas paskelbtas aukščiau už žinojimą, tai tarsi buvo stimulas formuotis naujai religinei filosofijai. Filosofija imama derinti su tikėjimo dogmomis ir tampa teologijos „tarnaite“(1, psl 85).
Krikščioniškoji filosofija viduramžiais Vakarų Europoje buvo vienintelė, nes, nugalėjusi pagoniškuosius tikėjimus, krikščionybė ir jos institutas – bažnyčia – tampa vieninteliu dvasinio gyvenimo šaltiniu. Kitokios krypties filosofijos mokyklos buvo uždraustos.
Beveik visi protinio darbo žmonės buvo dvasininkai, t.y. bažnyčios tėvai, vadinami patricijais. Jie vienu metu buvo ir filosofais – “ieškančiais išminties”, ir teologais – “ieškančiais Dievo”. Jų tikslas ir siekimas buvo protu paaiškinti Dievo egzistavimą, o nesiremti vien aklu tikėjimu ir fanatizmu. Žymiausiu šio laikmečio filosofu tapo Aurelijus Augustinas.
Visuminė Vakarų Europos viduramžių filosofija vadinama scholastika. Pats žodis kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „mokyklos“, „mokyklinis“. Scholastika viduramžiais buvo mokytumo sinonimas. Todėl pirminė ir svarbiausioji scholastikos užduotis buvo mokslas ir mokymas. Viduramžių mokytojai, filosofai, teologai bei mokslininkai buvo vadinami scholastais.
...