Ką reiškia būti įsipareigojusiam tėvynei?

Pati tėvynės sąvoka neretai asocijuojasi su namais, šeima, sentimentaliais prisiminimais, susijusiais su šalimi, kurioje žmogus gimė ir augo. Veikiausiai kiekvienas, daugiau ar mažiau, laiko savo gimtinę išskirtine, jaučia norą ja didžiuotis. Todėl kyla klausimas, kaip visi piliečiai ir kiekvienas jų asmeniškai prisideda prie šio noro išpildymo? Ką iš tiesų reiškia įsipareigojimas gimtąjai valstybei? Gal nesavanaudiškas aukojimasis dėl tėvynės tėra mitas, išlikęs tik romantizuotuose praeities aprašymuose?

Pirmiausia, būti įsipareigojusiam tėvynei, reiškia būti savarankišku, išsilavinusiu, veikliu piliečiu, gebančiu pasirūpinti savimi. Kiekvienam žmogui svarbu jausti, jog, nepaisant aplinkybių, savo gyvenimą kuria jis pats. Kaip kartą yra pasakęs Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džonas Kenedis: ,, Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali jai duoti...“ Kitaip tariant, tėvynė nėra kažkas, kas užtikrina materialinį stabilumą ir patogų gyvenimą. Priešingai – tai yra abstrakti sąvoka, įgijanti prasmę tik išsilavinusioje, savimonę turinčioje visuomenėje, kurios nariai prisideda prie tėvynės kūrimo tobulindami save, žinias ir įgūdžius pritaikydami gerovės valstybėje kūrimui. Puikus šios minties įgyvendinimo pavyzdys yra XIX a. Lietuvoje gyvavusi Filomatų draugija. Draugijos nariai, Vilniaus Universiteto studentai, stengėsi įvairiapusiškai pažinti savo šalį, įgyvendinti pažangiausias to meto idėjas, slapta puoselėjo nepriklausomybės siekį. Filomatų nuostatos ir idėjos turėjo didelės įtakos suaktyvėjusiam lietuvių tautiniam ir kultūriniam gyvenimui. Taigi, įsipareigoti gimtąjai šaliai taip pat reiškia ir įsipareigoti sau – siekti užsibrėžtų tikslų, nuolat veikti ir tobulėti.

Kitas, ne mažiau svarbus įsipareigojimas tėvynei yra pilietiškumas, be kurio efektyviai funkcionuoti negali jokia visuomenė.