Menininko paveikslas lietuvių literatūroje

Tikriesiems menininkams kūryba yra didžiausias pašaukimas, vienintelė gyvenimo prasmė. Nežemiškos kančios praradus galimybę kurti ir ilgas apmąstymų kelias, nueitas, kol žmogus, pamatęs savo talentą, ryžtasi visą savo gyvenimą paskirti kūrybai – tai menininkui skirti išbandymai, vaizduojami lietuvių literatūroje. Būtent apie juos ir rašo Jurgis Savickis novelėje ,,Fleita“ ir Vincas Mykolaitis – Putinas psichologiniame intelektualiniame romane ,,Altorių šešėly“.

Lietuvių prozos novatorius Jurgis Savickis sukūrė menininko, praradusio gyvenimo tikslą – kūrybą, paveikslą. Pagrindinis veikėjas Žiogas net aštuoniolika metų grojo fleita ir vieną dieną išgirdo gydytojo draudimą groti. Nepraktiškas, nepritapęs prie miestietiško gyvenimo būdo Žiogas turi persikelti gyventi pas giminaičius Viksvas į jam visiškai svetimą, neįprastą erdvę – kaimą. Šis persikraustymas ir negalėjimas groti buvo skaudūs išbandymai, užklupę jautrų menininką. Tačiau novelės autorius neleidžia skaitytojams gailėti Žiogo ir jį net ironizuoja dėl norėjimo savo išsilavinimą pabrėžti išvaizda: visą savo algą, pasak pasakotojo, Žiogas išleidžia būsto nuomai ir apykaklių skalbimui. Toks ironiškas požiūris į žmogų, jo silpnybes būdingas J.Savickio kūrybai. Galbūt, tokį taiklų, bet kartu ir kandų požiūrį suformavo rašytojo patirtis: vakarietiškos ir miestietiškos kultūros pažinimas, didelis išsilavinimas. Pabrėždamas Žiogo, menininko iš miesto, atotrūkį nuo gamtos, kaimo J.Savickis nuo ironijos pereina net prie absurdo: nematydamas saulės Žiogas pareiškia, jog prožektorius yra sugedęs.