Ką apie asmenybės įtaka tautos istorijai kalba lietuvių literatūra? (J. Radvanas, Just. Marcinkevičius, J. Kunčinas)

Lietuvių literatūroje gausu pavyzdžių, kaip tautai dėl vienokių ar ktokių priežasčių patekus į kritinę situaciją, kai grėsė išnykimas, nepriklausomybės praradimas ar nutautėjimas, atsiranda išskirtinės asmenybės, kurios padaro įtaką tautos istorijai. Tokios asmenybės išsiskiria tam tikromis savybėmis tokiomis kaip – stiprybė, kalbos menas ar išsilavinimas ir sau, kaip svarbiausia uždavinį, užsibrėžia tikslą kovoti už savo tautą, jos išlikimą ir gerovę. Kaip tik dėl to, kad tokių asmenybių, kurios tampa tautos didvyriais ir istorijos dalimi, nėra daug, joms šlovinti ir pagerbti yra skiriami literatūros kūriniai.

Lietuvių literatūroje galima rasti įrodymų, kad mokanti įtaigiai kalbėti asmenybė gali padaryti įtaką savo tautos suvernitetui, jei jos tikslas ginti tautos laisvę. Asmenybė siekianti apginti savo tautą nuo priešų ir vergovės gali padaryti įtaką savo tautos istorijai. Jonas Radvanas tokiai asmenybei paskyrė savo poemą „Radviliada“. Poemoje, sudarytoje iš keturių dalių, susipažįstame su Mikalojaus Radvilos Rudojo asmenybe, gyvenimu ir nuveiktais darbais. Vienam iš didžiausių – Ulos mūšiui – Mikalojus Radvila Rudasis ruošėsi bene visą gyvenimą. Jau jaunystėje pasižymėjęs kaip neblogas karvedys, Ulos mūšyje nukovė maskvėnus ir neleido Rusijos imperijai užimti Vilniaus. Poemoje taip pat susipažįstame su kita to meto įvykių sūkuryje dalyvavusia asmenybe – Ivanu Rūsčiuoju. Jis žiaurus ir blogas valdovas, siekęs užimti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, o savo tikslui pasiekti, buvo pasiryžęs paaukoti tūkstančius karių. Dėka narsaus karvedžio proto, patirties ir sumanumo, mūšis vyko LDK palankia eiga ir baigėsi lietuvių pergale. Daugiau nei dvigubai didesni ir geriau ginkluoti caro karių pulkai buvo sutriuškinti, kiti pabėgo išsigandę pastarųjų pralaimėjimo. Mikalojui Radvilai Rudajam tik karvedžio sugebėjimų nebūtų pakakę pasiekti šiai pergalei, jam pasitarnavo puiki prakalba, kuri padėjo įtikinti kitus bajorus ginti savo tėvynę, nes tai jų pareiga, kurios dalis bajorų pabūgo ar išsižadėjo. Karvedys ne tik gynė LDK laisvę, bet patriotiškumo sėklą sėjo Lietuvos bajorų širdyse