Žmogaus prigimties prieštaringumas Lietuvos literatūroje (Motiejus Kazimieras Sarbievijus ir kt.)

Žmogaus būtis – buvimas kartu su kitais asmenimis, individais, lemia santykį tarp to koks tu ir kokį tave nori matyti pasaulis. Būtis yra vartojama kaip žmogaus prigimties sinonimas, tai yra lygiaverčiai žodžiai. Būties problema – tai vienas iš pagrindinių ir svarbiausių filosofijoje formuluojamų klausimų. Būties klausimas aktualus svarbiausioms žmogaus gyvenimo problemoms, sprendžiant gyvybiškai svarbius klausimus, mąstant apie pasaulį. Žmogus dažnai susimąsto apie savo gyvenimą ir bando jį lyginti su praeities ir ateities kartų gyvenimu, taip bandydamas palyginti kaip skyrėsi žmonių apmąstymai apie būtį tam tikrais laikotarpiais. Mes negalime keisti savo žmogiškos prigimties. Esame gimę žmonėmis. Jei nutolstame nuo žmoniškumo – tampame nužmogėjusiomis būtybėmis, degradavusiais žmonėmis. O juk kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos tikslas – evoliucionuoti, t.y., tobulinti geriausias žmogiškas savybes.Šiandien savo kalboje perteiksiu, koks yra žmogaus būties prieštaringumas lietuvių literatūroje. Remsiuosi: Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus, J. Kunčino ir J. Savickio kūryba.

M.K.Sarbievijaus kūryboje – ryškus vidinio žmogaus pasaulio dualumas. Motiejus Kazimieras Sarbievijus – vienas žymiausių lotyniškai rašiusių  XVII a. Europos poetų, lietuvos jėzuitų auklėtinis, Vilniaus universiteto profesorius.  Pasaulyje vadintas „Krikščionių Horacijumi“ „Sarmatų Horacijumi“,  tiesiog Kazimieru, o LDK –„Lietuvos Horacijumi“. M. Sarbievijus savo kūryboje iškyla ne vien kaip egzistencinę bei metafizinę dramą išgyvenantis Baroko žmogus, bet ir kaip Lietuvos, Abiejų Tautų Respublikos bei krikščioniškosios Europos pilietis. Poeto kelią M. Sarbievijus pradėjo nuo panegirinių kūrinių, skirtų Lietuvos didikams. Sarbievijus išpažino stoišką filosofiją: žmogus privalo grumtis su savo aistromis ir ydomis, siekti dorybės (lot. virtus) ir sielos ramybės.