Kaip karas paveikė lietuvių rašytojų kūrybą? Palyginkite XX amžiaus ir ankstesnę lietuvių literatūrą

4 psl. / 1178 žod.

Ištrauka

                      „Žmogus sutvertas nepralaimėti. Žmogų galima sunaikinti, tačiau nugalėti jo neįmanoma“, – rašė XX a. amerikiečių romanistas, Nobelio premijos laureatas Ernestas Hemingvėjus. Visiems puikiai suprantama, jog karas –žmonijos randas, kuris negyja. Karas ne tik naikina tautas, miestus, kultūras, bet ir negrįžtamai paveikia gyvuosius, jų pasaulėžiūrą, mąstymą. Galiausiai karo metu įgauta patirtis tampa neatsiejama dalimi, kuri lydi žmones visą gyvenimą.  Siaubingi išgyvenimai juos pakeičia, kaip ir jų santykį su pasauliu. Menas, šiuo atveju, tampa išgyvenimo priemone, įrankiu, padedančiu kovoti su žmogaus dvasiniu naikinimu. Nagrinėjant, kaip pasikeitė lietuvių literatūra po dviejų pasaulinių karų, galima pastebėti jos kūrėjų bandymus kovoti

                      Pirmiausia, reikėtų pabrėžti, kad, prieš prasidedant didiesiems XX a. karams, lietuvių literatūroje vyravo neutrali kūrybos tematika, buvo vaizduojamas realus žmonių gyvenimas. XX amžiaus pradžios literatūrą galima priskirti prie pozityvizmo kūrybos krypties. Daugiausiai dėmesio čia skirta kaimo buičiai, papročiams, gimtinė buvo vienas svarbesnių rašytojų įkvėpimo šaltinių, netrūko priešinimosi caro priespaudai ženklų. Dažnas ir motulės žemės motyvas, lietuvio santykis su gamta, dvasinis šeimos artumas. Vienas iš žymiausių to meto lietuvių rašytojų – Jonas Biliūnas, gimęs ūkinininkų šeimoje ir miręs dar neprasidėjus karui. Biliūnas buvo aktyvus visuomenės veikėjas, daug dėmesio skyręs kultūrai ir literatūrai. Rašytojo novelėse atvaizduojama kasdienybės buitis yra tokia, kokia yra – su smulkiausiomis detalėmis, realistiška, rašytojo akimis matyta: „Už tų miškų, pačiu Šventosios pakraščiu, tarp išmėtytų liūnų, tęsėsi skarotais ąžuolais apaugusios puikios žmonių pievos, lankomis vadinamos. Pievos ir dabar tebėra tokios gražios, kaip pirma, bet miškų, kurie aplinkui buvo jas juosta apjuosę, jau seniai nebėra.“ Veikėjai XX a. pr. lietuvių rašytojo novelėse – paprasti kaimo žmonės, neretai įskaudinti ar žeminami, jaučiantys nuoskaudą ir kaltę, bet išlaikantys savo žmogiškumą. Nors savo tekstuose Biliūnas nerodo jokios asmeninės jausminės užuojautos, skaitytojo dėmesys krypsta į nuskriaustus žmones, veikėjai sulaukia skaitytojų simpatijų ir atjautos.


Reziumė

Autorius
dofkanas
Tipas
Rašinys
Dalykas
Literatūra
Kaina
€1.89
Lygis
Universitetas
Įkeltas
Kov 23, 2019
Publikuotas
"Informacijos neturime"
Apimtis
4 psl.

Susiję darbai

Valdovų paveikslai lietuvių literatūroje

Literatūra Rašinys 2016 m. darbai123
Šiame rašinyje siekiama atskleisti kokie buvo valdovų paveikslai vaizduojami literatūroje. Yra remiamasi rašytojų kūriniais, siekiant pagrįsti savo mintis.

Istorinis kontekstas lietuvių rašytojų kūryboje

Literatūra Rašinys pince18
Literatūra išlaisvina žmogų, atveria jam prasmės horizontus. Knyga, kurioje pateikiami kultūros, istorijos įvaizdžiai, stiprina žmogaus sąmonę, ugdo savimonę, per savimonę atrandamas kitų prasmingas...