Šekspyro herojus Hamletas klausia: „O kas yra žmogus?“ Ką į šį klausimą atsakytų lietuvių literatūra?

Kiekviename literatūros laikotarpyje poetai vaizduoja lyrinį subjektą pabrėždami skirtingus, tam laikmečiui būdingus, bruožus. Romantikai labiau pabrėžia žmogaus jausmingumą, egzistencialistai – gyvenimo prasmės ieškojimą. Visą gyvenimą žmogus ieško savo gyvenimo tikslo, stengiasi sukurti kažką nepaprasta bei ypatinga. Tačiau atrasti savo gyvenimo kelią, save realizuoti bei išreikšti yra be galo sunku. Tai galime aiškiai pastebėti literatūroje, kuri puikiai atskleidžia bei patiems skaitytojams leidžia pajusti gyvenimo vingiuose pasimetusio žmogaus, menininko būseną, kančias bei begalinį skausmą. Ši skaudi žmogaus situacija bene geriausiai atsispindi lietuvių rašytojų Maironio, V. Mykolaičio-Putino bei J. Savickio kūryboje.

Maironis išreiškė būdingus savo epochai nusiteikimus, išreiškė juos su tokia tiesa, paliesdamas tokius esminius žmogaus ir jo tautos, tėvynės ryšių aspektus, kad jie prašoko vienos kurios epochos rėmus, tapdami apibendrinančia tėvynės meilės išraiška. Maironis skatina žmogų stoti į kovą, nebėgt nuo žygių ir kalavijo, kviečia palikti seną, supelėjusį pasaulį, jo žiaurią prievartą ir nuožmumą, kovoti už naują geresnią ateitį. Kova J. Mačiuliui ne viena iš galimų žmogaus reiškimosi formų, bet gyvenimo apskritai sinonimas, gyvenimo pilnatvės ir intensyvumo vienetas.