Psichologinis moters paveikslas lietuvių literatūroje

   Visais laikais lietuvių literatūroje moterys atliko svarbius vaidmenis: daugelyje kūrinių galime rasti vaizdingų aprašymų apie moteris, jų išskirtinius bruožus, psichologiją. Dažniausiai moteris vaizduojama kaip likimui nuolanki šeimininkė, kurios gyvenimas neatsiejamas nuo namų, šeimos ir buities. Ji yra įsipareigojusi auginti vaikus, rūpintis namų švara bei tvarka, puoselėti namų židinį. Literatūroje ir religijoje moteris dažnai apibūdinama kaip labai gerbiama, įtakinga asmenybė. Didžioji visuomenės dalis yra įsitikinusi, kad būtent vyrai yra stiprioji lytis, tačiau šis stereotipas yra dažnai sulaužomas literatūros kūriniuose. Nemažai moterų išoriškai gali atrodyti kaip trapios, švelnios ir kuklios būtybės, tačiau viduje jos yra stipresnės už ryžtingiausius ir drąsiausius vyrus. Kaip yra pasakęs literatūros klasikas Johanas Volfgangas Gėtė- “Moterys neįveikiamos: tokios supratingos, kad neįmanoma paprieštarauti; tokios meilios, kad priverčia joms atsiduoti; tokios jautrios, kad nesinori įskaudinti, tokios nuovokios, kad kelia baimę”. Moters vidinius bruožus ir psichologinį paveikslą savo kūriniuose atskleidžia Juozas Tumas- Vaižgantas bei Marija Pečkauskaitė - Šatrijos Ragana.

Vienas iš ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių Juozas Tumas- Vaižgantas siekė atkurti pasiaukojančios, nuolankios bei itin darbščios moters įvaizdį. Vaižgantas gimė Rokiškio apskrityje, ūkininko šeimoje. Studijavo Kauno kunigų seminarijoje ir buvo įšventintas kunigu. Rašytojas aktyviai dalyvavo kultūrinėje, visuomeninėje, politinėje veikloje, redagavo žurnalus, rašė grožinės literatūros kūrinius, publicistinius straipsnius. Dar studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje jis įsijungė į tautinį darbą: palaikė ryšius su vietos knygnešiais, rūpinosi slapta jų draugija, gaudavo draudžiamos spaudos, ją platindavo, padėjo kurti slaptas lietuviškas mokyklas. Juozo Tumo-Vaižganto kūrybinis palikimas yra gausiausias tarp to meto rašytojų.