Kaip žmogus supranta prasmingą gyvenimą? (V. Šekspyras, J. V. Gėtė, A. Škėma, A. Kamiu)

(...)Gėrio puoselėjimas veda ne tik individą, bet ir jį supančią aplinką geresnio rytojaus link. Kaip žmogus supranta gyvenimo prasmę , literatūroje aptarta Vilijamo Šekspyro parašytoje tragedijoje „Hamletas”. XVI a. pab.- XVII a. pr. Anglų dramaturgas vaizduoja dramos protagonistą Hamletą kaip tipišką XVI a. jaunuolį. Danijos princas Hamletas susiduria su neįprastais jaunimui sunkumais. Princo tėvas karalius nužudomas jaunuolio dėdės , o velionio šmėkla reikalauja sūnaus keršto. Deja, bet jaunuolis ne toks žmogus, kad galėtų pasitenkinti vien nubausdamas žudiką Klaudijų. Įžvalgusis Hamletas nusivilia pasauliu bei tobulybe laikytu žmogumi, jis regi „ negandų marias” . Princas nebetiki ir tauriausiu jausmu- meile, juk ir pati Ofelija gali pasirodyti esanti tokia pati kaip princo motina, nuodėmingoji karalienė Gertrūda. Hamletas negalėtų pasitenkinti kerštu, jis siekia kovoti prieš pasaulio blogį, įveikti šią „išgverusią gadynę”.(...)Be to, XX amžiuje filosofai itin išsamiai ėmė nagrinėti gyvenimo prasmės temą . Egzistencialistai domėjosi šiuo klausimu „ne tam, kad mirtume, o kad gyventume.” Žmogus- vienintelė būtybė pasaulyje, suprantanti savąjį mirtingumą, būtent tai paskatino būties prasmės kvestionavimą. Štai XX a. prozinininkas, dramaturgas, lietuvių emigrantas Antanas Škėma romane „Balta drobulė” vaizduoja (...)