Japonijos ir Indijos švietimo sistemos

Japonija –salų valstybė, išsidėsčiusi palei Azijos Ramiojo vandenyno pakrantę.Vardas verčiamas kaip “Tekančios Saulės šalis”.Valstybinė kalba - japonų kalba ir jos tarmės, ainų kalba, riūkiū kalba.Sostinė – Tokijas.Plotas 377 873 km² Gyventojų skaičius apie 127,3 mln.Politinė sistema - unitarinė konstitucinė monarchija, su imperatoriumi.Religija - 95% gyventojų išpažįsta šintoizmą ir budizmą.

Japonijos švietimo sistemos istorija

Negalima paneigti didžiulės vakarų įtakos Japonijos švietimo sistemai. Vis dėlto labai dažnai susidaro neteisingas įspūdis, kad modernusis švietimas susiformavo tiktai vakarų dėka, visiškai nepriklausomai nuo japoniškų tradicijų ir idealų. Pažiurejus atidžiau aiškai matyti, kad tai neįmanoma. Ilga japonijos istorija, neišvengiamai privalėjo turėti įtakos ir jos mokslo sistemai. Dar daugiau tai padare didele įtaka japonų moderniajai švietimo sistemai.

Švietimas VII- XVIIa.

Vientisos švietimo sistemos nebuvo. Didžiulę įtaką darė kinų kultūra, o labiausiai budizmas. Literatūra, rašto sistema, kofucijanizmas- viskas perimta iš Kinijos. Šio periodo pabaigoje didelę įtaką įgavo vakarų misionieriai ir mokslininkai. Siekiant apsaugoti Japoniją nuo vakarų kultūros įtakos šalis išprasė užseniečius. Taigi nuo 1640m. iki 1858m. tai buvo labai uždara valstybė

Švietimas Edo periodo metu

Mokymas samurajų šeimoseSamurajai visų pirma, kad būtų pajėgūs išlaikyti valdžią feoduose. Prafdžioje mokymas susidėdavo tik iš konfucijanizmo ir karo menų, vėliau prasiplėti ir į kitas sritis.Shoheizaka Gakumonjo arba kitaip Shoeiko buvo tiesiogiai Edo šogūnato valdoma institucija. Greitai ji tapo modeline mokykla, kurios pavyzdžiu sekė smulkesnės.

Valstiečių mokymasValstiečių mokslas telkadavosi aplink kasdienio gyvenimo sritis. Didžiausią įtaką valstiečių formaliame mokymui turėjo Terakoye.Terakoy‘os kilo iš viduramžiais aplink budistų šventyklas besitelkusių mokyklų. Edo periodo laikais jų labai padaugėjo (būtent dėl didelio Terakoy‘jų skaičiaus, vėlesniuose amžiuose buvo įmanoma per palyginus trumpą laiką atidaryti pradinių mokyklų tinklą). Mokytojai (jie buvo vadinami shiso arba tenarai shiso) buvo taip pat ir administratoriai. Dauguma jų buvo valstiečiai, tačiau pasitaikydavo ir budistų kunigų ar samurajų. Nuo kilmingųjų mokyklų šios skirdavosi teikiamo išsilavinimo lygiu. Pavyzdžiui skaičiavimo pamokos juose atsirado tik Edo periodo pabaigoje.

Mergaičių švietimas Mergaitės dažniausiai budavo mokomos namuose. Jas mokydavo namų etiketo, kaip būti motinomis ir šeimininkėmis. Kartais trumpam laikui jos būdavo išsiunčiamos padirbėti tarnaitėmis kitose namuose, kad kaip imanoma geriau įsisavintų prideramos elgsenos niuansus. Toks požiūris (kad vienintelis mergaitėms privalomas švietimas turėtų susidėti tik iš buitinių dalykų) turi ilgai siekiančių pasekmių. Net ir dabar Japonijoje tradiciškai manoma, kad moterų vieta namuose, auginant vaikus.

Vakarų kultūros mokyklosKai 1858m. atsidarė uostai prireikė mokyklų, kurios mokytų vakarų kultūros. Tokių įstaigų atsidarymas vyko labai sparčiai (tiek privačių tiek viešų). Dauguma jų vėlaiu išsivystė į aikštesniojo lavinimo mokyklas. Per japonijos izoliacija viskas apie vakarus pasiekdavo Japoniją tik iš Olandijos, taigi nenuostabu, kad olandų kalba šiose įstaigose iš pradžių buvo populiariausia. Vėliau anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos tapo taip pat labai svarbios.