Intelektinės nuosavybės sąvokos

Intelektinė nuosavybė (angl. intellectual property, pranc. propriété littéraire et artistique) – teisinis terminas, išreiškiantis idėją, kad nagrinėjamas klausimas yra susijęs su proto (intelekto, mąstymo, minties) produktu ir kartu, kad jis yra saugomas įstatymo, kaip ir bet kuri kita nuosavybės forma.
Tai ypatinga nuosavybės rūšis, kuriai reikalingas specialus teisinis reguliavimas dėl jos nematerialaus pobūdžio, nes kūrinių autorių, patentų savininkų, kitų intelektinės veiklos subjektų teisių objektai yra nematerialūs. Tokiu būdu susiformavo intelektinių teisių teorija, kuri autorių, išradėjų, patentų savininkų ir kitų asmenų teises pripažįsta sui generis, t.y. ypatingo pobūdžio teisėmis, kurios nepriklauso klasikiniam civilinių teisių skirstymui į daiktines, prievolines ir asmenines. Vienas iš šios teorijos kūrėjų, belgų teisininkas Pikard’as rašė, kad „teisės į išradimą, pramoninį dizainą, prekės ženklą ir kt. sudaro ypatingąją intelektinę nuosavybę, ir teisės į ją iš esmės skiriasi nuo nuosavybės teisės į daiktą“. Ši teorija dabartiniu metu yra labiausiai paplitusi.
Intelektinė nuosavybė pirmiausia yra skirta skatinti naujų žinių, kurios yra pagrindinis inovacijų variklis, kūrimą ir apsaugą. Tradiciškai intelektinė nuosavybė taikoma literatūros, mokslo ir meno kūrinių, išradimų, dizaino, kompiuterių programų, duomenų bazių, prekių ženklų, atlikėjų, fonogramų gamintojų, audiovizualinių kūrinių, filmų pirmojo įrašo gamintojų ir transliuojančių organizacijų teisių apsaugai.
Šio referato tikslas yra plačiau susipažinti su intelektinės nuosavybės sąvoka.

Tyrimo uždaviniai :
• Išsiaiškinti intelektinės nuosavybės sąvoką;
• Išanalizuoti pagrindines intelektinės nuosavybės teisių sąvokas;
• Sužinoti patentologijos reikšmę.

Nagrinėdama tyrimo objektą, studijavau mokslinę literatūrą bei statistinius duomenis, rėmiausi EBSCO Publishing duomenų bazės straipsniu.