Edwin S. Sheindman „Savižudžio sąmonė“ knygos analizė

Daugelį asmens išgyvenimų gaubia paslaptingumo ir neįprastumo aureolė. Vienas iš tokių išgyvenimų, be abejonės, yra savižudybė arba mėginimas atimti sau gyvybę (Płużek, 1996, p. 186). Savižudybė – reiškinys, kurį tiria daug mokslo disciplinų: sociologija, filosofija, medicina, psichologija, kriminologija, teologija ir kt. Bendrai sutariama, kad savižudybė – sudėtinga, daugiareikšmė problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, psichologinių, kultūrinių, socialinių veiksnių visuma (Polukordienė, 2003, p. 17). Pagrindinis klausimas, kylantis visiems, kurie vienaip ar kitaip susiduria su savižudybėmis – kodėl žmonės žudosi? Kas atsitinka, kad žmogus nebenori gyventi? Tai labai sunkus klausimas, į kurį bando atsakyti daugelio mokslų atstovai, bet vienareikšmiško atsakymo nėra (ten pat, p. 20).

Pasak Z. Płużek (1996), savižudybė nėra vienalytis reiškinys, nes galima skirti įvairius savižudybių tipus atsižvelgiant į motyvaciją ir į tai, kaip aiškiai žmogus suvokia, kad poelgis, kuriam jis ryžtasi, tikrai yra grėsmę gyvybei keliantis aktas. Kartais asmuo to kaip reikiant nesuvokia, kartais kažkas visai nerūpestingai rizikuoja savo gyvybe, kartais savižudybė būna įrankis, padedantis manipuliuoti aplinkiniais, kartais – pagalbos šauksmas. Tačiau nepaisant visų suicidinės elgsenos skirtingumų, visos savižudybės turi kažką bendra, kas sieja savižudybes į didelę bendrą elgsenų grupę.

Edwin S. Schneidman – vienas žymiausių šiuolaikinės suicidologijos – mokslo apie savižudybes kūrėjų, savižudybę apibūdina taip: „Šiuo metu Vakarų pasaulyje savižudybe vadinamas sąmoningas susinaikinimo aktas, kuris yra daugiasluoksnis sutrikimas ir kurį vykdo kenčiantis individas, laikantis savižudybę geriausia išeitimi iš susiklosčiusios padėties“ (Polukordienė, 2003, p. 17). Jo knyga „Savižudžio sąmonė“ - apie psichoterapinę pagalbą nusižudyti ketinantiems žmonėms. Pasitelkdamas tris įsimenančias istorijas iš savo praktikos, autorius supažindina skaitytojus su svarbiausiais pagalbos savižudžiams principais. Knygoje pateikiama metodų psichinio skausmo stiprumui nustatyti. Kaip teigia E. S. Shneidman (2002), šios knygos skaitymas gali būti ypatinga protinė, ir netgi dvasinė patirtis. Skaitant ir galvojant apie knygos puslapiuose minimus žmones, galima tuo pat metu pamąstyti apie save ir kitus svarbius asmenis. Todėl pagrindinė šios knygos mintis yra ta, jog suprasti savižudybę labiausiai padeda paprasta kalba, t.y. paprasti kasdien vartojami žodžiai, kuriais pasakojama apie ramybės nerandančias savižudžių sielas (Shneidman, 2002, p. 7).

Darbo tikslas – perskaityti E. S. Shneidman knygą „Savižudžio sąmonė“ ir išanalizuoti jos turinį.

Darbo uždaviniai:

1. Pateikti subjektyvias knygos turinio įžvalgas.
2. Pristatyti objektyvią knygos turinio analizę.