Durbės mūšio analizė

Gynybos karų prieš Kryžiuočių ordino agresiją kontekste, Durbės mūšis, įvykęs 1260 m. liepos 13 d., buvo vienas didžiausių baltų genčių mūšių, vykusių XIII amžiuje. Mūšį laimėjo žemaičių kariuomenė prieš jungtinę Kryžiuočių Ordino kariuomenę. Tai buvo globalios reikšmės mūšis, kuriame dvi jungtinės kryžiuočių karinės grupės - Vokiečių Ordinas kartu su Livonijos Ordinu ir Vakarų riteriai kaip rėmėjai - buvo abi nugalėtos. Po pralaimėjimo, Ordinas išvyko ir paliko Georgenburgo ir Dobės pilis. Anksčiau pavergtos baltų gentys plačiai ir vieningai sukilo prieš Ordiną (Batūra, 2010, p. 2).

Prie Durbės žemaičiai sugebėjo nukovė jungtines ir gerokai gausesnes Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių pajėgas, talkinami tik mūšio metu į jų pusę perėjusių kuršių. Žemaičių drąsa ir dvasios stiprybė tapo pavyzdžiu visoms Pabaltijo gentims. Tai, kad kuršių teritorija nuo dabartinės Palangos iki Rietavo ir Skuodo šiandien priklauso Lietuvai, yra šio mūšio pasekmė. Durbės mūšis tapo įvykiu, pakreipusiu viso Pabaltijo istoriją. Durbės mūšio reikšmė suvokta jau seniai. Jis yra nuodugniai nagrinėjamas Pabaltijo kryžiaus karų, Mindaugo epochos kontekste. Žinoma, vėlesni tyrinėjimai leido patikslinti ir naujai interpretuoti kai kuriuos su šiuo mūšiu susijusius klausimus (Baranauskienė, 2010, p. 33-35).

Durbės mūšis – buvo svarbiausios kautynės besitęsiančiame ilgalaikiame kare su Kryžiuočių ordinu, kurias lenkia tik 1410 m. Žalgirio mūšio pergalė.