Juozas Tumas - Vaižgantas (1869-1933)

Istorinis kultūrinis kontekstas.

Lietuvių kultūros būklė spaudos draudimo sąlygomis.

XIX a. pabaigoje Lietuvos kultūriniame gyvenime vyravo įtampa tarp caro politi­nio režimo (uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis) ir senosios aristokratiškosios kultūros (daug rašytojų susiję su lenkiška dvaro aplinka, skaitoma lenkų literatūra). Todėl svarbiausi kultūros ir literatūros uždaviniai buvo gaivinti gimtąją kalbą, prie­šintis rusifikacijai ir lenkėjimui, diegti tautinį susipratimą. Norminės rašomosios lietuvių kalbos nebuvo, kiekvienas autorius laikėsi savų taisyklių, bet svarbu, kad rašė lietuviškai.

Į raginimą kurti tautinę kultūrą Vaižgantas atsiliepė nebijodamas rizikuoti dva­sininko karjera. Nemažai konservatyvių pažiūrų kunigų kovojo su nelegalia spauda, viešai iškeikdavo, įskundinėdavo jos platintojus. Vaižgantas priešingai - kiek ga­lėdamas rūpinosi kultūros demokratėjimu, stengėsi artinti religinę ir pasaulietinę sąmonę.

Neoromantizmas (romantinė tautos sielos samprata)

Neoromantizmas yra pirmoji lietuvių literatūros kryptis, siekusi naujesnio, problemiškesnio kūrybos suvokimo. Ankstyvieji XX a. pradžios neoromantikai siekė suprasti savo tautos dvasią, sukurti savitą tautinį stilių. Neoromantikams buvo svarbu sumoderninti kūrybos pasaulėvaizdį; jie kreipė žvilgsnį į nematoma (vidiniai išgyvenimai, regėjimai, slapti patyrimai), į neišsprendžiama (tikėjimo, Dievo problematika). Apie tai kalbėjo ir Šatrijos Ragana. Ilgesys kažko kito - trokštamo ir nepasiekiamo - yra psichologinis neoromantizmo pamatas.

Savo grožinėje kūryboje Vaižgantas nesižavėjo protėvių žygiais, o istorijos faktuose stengėsi įžvelgti, kas būdinga lietuvių tautos sielai, ieškodamas tau­tiškumo ženklų, atsigręžė į tautosaką. Rašytojas tvirtino, kad beveik visa lietuvių literatūra tebėra romantinė, nes lietuvis - ne praktiško veiksmo, o ilgesio, tylios meditacijos, laisvos dvasios žmogus.

Biografinis kontekstas.

Juozas Tumas gimė rytų Aukštaitijoje, Anykščių rajone, valstiečių šeimoje.

Vaižgantas buvo tipiškas rytų aukštaitis - gyvo būdo, staigus, kartais pasikarščiuojantis, bet galintis ir atvirai prisipažinti suklydęs. Mėgo gamtą, kaimo buitį, turėjo gerai išlavintą humoro jausmą.

Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kur stropiai studijavo lietuvių literatūrinę kalbą.

Seminarijoje pra­leisti metai išugdė stiprų charakterį ir pareigingumą, o artimas ryšys su kaimu ir namais, aktyvi veikla formavo tautinę pasaulėžiūrą.

Vaižgantas yra vienas didžiausių tautininkų. Jis galėjo gyventi tik Lietuvoje ir Lietuvai. Vaižganto tautiškumas buvo sustiprintas įsitikinimo, kad žmogus su tauta yra susietas tvirčiausiais ryšiais. ,,Ir tapau savosios visuomenės tarnas“ - savo tautai jis dirbo ką galėjo ir kaip galėjo, dėl tautos ne kartą patirdamas konfliktų ir su Bažnyčia.

Baigęs seminariją Juozas Tumas, kaip tautiškai susipratęs, todėl pavojingas, buvo paskirtas ne į Lietuvos, o į Latvijos bažnyčią, bet ir ten įsitraukė į vietos lietuvių inteligentų tautinę veiklą. Kaip ir daugelis XX a. pr. susipratusių lietuvių inteligentų, J. Tumas jautėsi pašauktas būti visuomenės švietėju, todėl aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: aktyviai rėmė V. Kudirkos leidžiamą „Varpą“: rašė straipsnius, vertė grožinius kūrinius.