ES prisijungimas prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sąveika

Tiriama problema

Teisingumo Teismui (plenarinė sesija) pateikus Nuomonę 2/131, liko neišspręsta Europos Sąjungos prisijungimo prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos2 problema. Darbe bus tiriamos teisės mokslininkų įžvalgos, kaip ši problema spręstina. Tiriama, kokia šios problemos įtaka EŽTT ir ESTT praktikai jų sąveikos kontekste.

Temos aktualumas ir problematika

Jeigu kadaise žmogaus teisės buvo išskirtinės valstybės kompetencijos reikalas, tai šiandien aiškiai matyti, kad šiuolaikinė tarptautinė teisė pasižymi humanizacijos tendencija, t. y. tarptautinės žmogaus teisių teisės plėtra, apimančia vis platesnį ir detalesnį teisių spektrą.3 Šiandien jokia valstybė negali užtikrintai pareikšti, kad tarptautinė žmogaus teisių teisė jos teritorijoje arba jurisdikcijoje yra išskirtinis jos vidaus reikalas.4 Deja, galima teigti, kad Teisingumo Teismo nuomone taip yra ne visada.

Nors Europos Sąjungos prisijungimo prie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos klausimas nagrinėjamas jau daugiau nei 30 metų5, „2014 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismas [...] priėmė savo garsiąją nuomonę 2/13 dėl Sąjungos prisijungimo prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (nuomonė 2/13). TT nustatė, kad pataisytas Susitarimo dėl Europos Sąjungos prisijungimo prie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos projektas6 (susitarimo projektas, 2013) buvo nesuderinamas su

Europos Sąjungos sutartimi (ES sutartis) ir Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) (kartu ES sutartis ir SESV vadinamos ES sutartys7). Teismas pabrėžė sisteminius trūkumus, reiškiančius,

1 ESTT plenarinės sesijos 2014 m. gruodžio 18 d. nuomonė 2/13, ECLI:EU:C:2014:2454.

2 Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, iš dalies pakeista protokolais Nr. 11 ir Nr. 14. Valstybės žinios, 2011, Nr. 156-7390.

3 Prof. dr. Dainius Žalimas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas.

Žmogaus teisių gynimo erdvės. Žmogus, teisinė valstybė ir administracinė justicija: mokslo studija skirta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo dešimtmečiui. Vilnius: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2012, p. 88.

4 Shelton, D. Remedies in International Human Rights Law. Third Edition. Oxford University Press, 2015. p. 1.

5 Memorandum on the accession of the European Communities to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. COM (79) 210 final, 2 May 1979. Bulletin of the European Communities, Supplement 2/79. Prieiga per internetą: http://aei.pitt.edu/6356/4/6356.pdf.

6 Draft revised agreement on the accession of the European Union to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedom. Prieiga per internetą: http://www.coe.int/t/dghl/standardsetting/hrpolicy/accession/Meeting_reports/47_1%282013%2 9008rev2_EN.pdf

7 Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos.

4

kad reikia iš esmės pakeisti prisijungimo susitarimo projekto nuostatas. Kaip teigiama kai kurių autorių publikacijose, Teismas pasiuntė aiškią žinią – „prisijungimas pagal susitarimo projektą rizikuoja pakirsti ES konstitucinės sistemos esmę“ (Krenn, 2015 m., p. 147) 8“.

Ši Teisingumo Teismo žinia laikytina aktualia Europos Sąjungos pirminės teisės problema, nes pagal ES Sutarties 6 straipsnio 2 dalies imperatyvą Sąjunga prisijungia prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos9 be jokių išlygų. Tik remdamasi susitarimo projekto 2 straipsnio 1 dalimi, pagal susitarimo dėl prisijungimo

10 straipsnį pasirašydama susitarimą arba sutikdama būti saistoma jo nuostatų, Sąjunga gali pagal konvencijos 57 straipsnį padaryti išlygų dėl EŽTK ir jos Papildomo protokolo.10 Tačiau pasak TT

– „kol Sąjunga neprisijungusi prie šios konvencijos, ji nėra į Sąjungos teisės sistemą formaliai integruotas teisės instrumentas11“ ir negali padaryti jokių išlygų pagal Konvencijos 57 straipsnį. Kita vertus, Londono universiteto koledžo ES teisės Prof. Piet Eeckhout (Pyto Ykhauto) nuomone „ES pagrindinių teisių chartija12 („ESPTC“) veiksmingai įtvirtina Konvencijos normas ES teisėje, ir numato ES teisei griežtas pagarbos Konvencijai instrukcijas. Taigi Konvencijos teisės jau visiškai integruotos į ES teisę, nors ir ne formalia prasme13.“ Tačiau ir jis atkreipia dėmesį į tai, kad „TT Nuomonėje 2/13 pažymi ir pripažįsta Sąjungos formalaus prisijungimo prie Konvencijos poveikį, nes ji taptų sudedamąja Sąjungos teisės sistemos dalimi, o EŽTT nutarimai ir sprendimai, tapę privalomais, pradėtų saistyti Sąjungos institucijas, taip pat ir Teisingumo Teismą“ (Eeckhout,

2015 m.)14.

Darbas aktualus ir tuo požiūriu, kad pasak Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovės

EŽTT15 „Konvencijos sistemoje tebevyksta reformos (vis dar sprendžiamas ES prisijungimo prie

Konvencijos klausimas, laukiama naujųjų Konvencijos Protokolų Nr. 15 ir Nr. 16 įsigaliojimo, aukščiausiu lygmeniu tęsiama diskusija dėl ilgalaikės Konvencijos sistemos ateities)“ (Bubnytė

2015, 25).16

Europos Sąjungos oficialusis leidinys, 2012, OL C 326, 2012-10-26.

8 Daukšienė, I., & Grigonis, S. Accession of the EU to the ECHR: Issues of the co-respondent mechanism. International Comparative Jurisprudence (2016). Prieiga per internetą: http://dx.doi.org/10.1016/j.icj.2016.01.001i.

9 Supra note 7, 2012, OL C 326, 2012-10-26, p. 19.

10 Nuomonė 2/13, supra note 3, para. 52.

11 Nuomonė 2/13, supra note 3, para. 179.

12 Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija. OL [2012] C 326/391.

13 Eeckhout, P. (2015).Opinion2/13 on EU accession to the ECHR and judicial dialogue: Autonomy or autarky? Fordham International Law Journal, 38, p. 960.

14 Ibid.

15 Nuo 2014 m. gruodžio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstove Europos Žmogaus Teisių Teisme paskirta Karolina Bubnytė. Prieiga per internetą: http://lrv-atstovas-eztt.lt/page/apie-atstova-eztt .

16 Bubnytė, K. Teismų vaidmuo įgyvendinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

5

Aktualumas akivaizdus ir dėl to, kad nei pačioje Konvencijoje, nei EŽTT praktikoje „nėra reikalavimų Susitariančioms Šalims dėl konkretaus Konvencijos nuostatų įtvirtinimo vidaus teisėje būdo ir nėra įsipareigojimo įtraukti Konvenciją į nacionalinę teisę vienokia ar kitokia forma17“. Netgi 2004 m. gegužės 13 d. priimtas ir 2010 m. birželio 1 d. įsigaliojęs Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos papildomas protokolas Nr. 14, pakeičiantis Konvencijos kontrolės sistemą, neįpareigojo ES įtraukti Konvencijos į Sąjungos teisę. Šio protokolo 17 straipsniu buvo pakeista EŽTK 59 straipsnio 2 dalis siekiant numatyti principinę Sąjungos prisijungimo prie šios konvencijos galimybę. Nuo šiol ši nuostata suformuluota taip: „Europos Sąjunga gali prisijungti prie [EŽTK]18“.

Nepaisant šių EŽTT praktikos ir Konvencijos papildomo protokolo Nr.14 nuostatų, Teisingumo Teismo nuomone Konvencija „įpareigotų Sąjungą ir valstybes nares traktuoti kaip susitariančiąsias šalis ne tik jų santykiuose su tomis susitariančiosiomis šalimis, kurios nėra Sąjungos valstybės narės, bet ir jų tarpusavio santykiuose, įskaitant atvejus, kai tuos santykius reglamentuoja Sąjungos teisė19“. Be to, „Konvencija reikalautų, kad tam tikra valstybė narė tikrintų, ar kita valstybė narė paiso pagrindinių teisių, nors Sąjungos teisė ir įpareigoja šias valstybes nares pasitikėti viena kita, prisijungimas prie Konvencijos galėtų pakenkti pusiausvyrai, kuria grindžiama Sąjunga, ir Sąjungos teisės autonomijai.“20 Kitaip tariant, TT mano, kad Konvencija įsiterptų ir į Sąjungos teisėje paties Teismo suformuoto valstybių narių „tarpusavio pasitikėjimo“ (mutal trust, angl. k.) principo veikimo sferą, nors akivaizdu, kad taip nėra21.

„Reikėtų pažymėti, kad kai kurie autoriai pripažįsta, kad jie nesitikėjo tokio posūkio Europos Sąjungos (ES) prisijungimo prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos [...] ir teikia daug kritikos (Eeckhout, 2015, Krenn, 2015, Łazowski ir Weasel, 2015, Spaventa, 2015). Tačiau kiti, priminę ankstesnę Teisingumo Teismo praktiką, konstatavo, kad Teismas visada buvo itin griežtu ES autonomijos saugotoju. Todėl tokia Teismo pozicija turėtų būti vertinama kaip natūralus tęsinys savo jurisprudencijoje (Halberstam, 2015) 22.“

konvenciją Lietuvoje . Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai (teisė). Vilnius: Vilniaus universitetas, 2015, p. 25.

17 EŽTT 1986 m. vasario 21 d. sprendimas byloje James ir kiti v. Jungtinė Karalystė, pareiškimo Nr. 8793/79, para. 84 (vertimas autoriaus).

18 Nuomonė 2/13, supra note 3, 35 punktas.

19 Nuomonė 2/13, supra note 3, 194 punktas.

20 Ibid.

21 ESTT sujungtos bylos C–411/10 ir C–493/10, N.S., EU:C:2011:865. 78 punktas: „[...] visos [...] valstybės – ir valstybės narės, ir trečiosios šalys – gerbia pagrindines teises, įskaitant

Ženevos konvencija, 1967 m. protokolu ir EŽTK grindžiamas teises, ir kad valstybės narės šiuo atžvilgiu gali pasitikėti viena kita.“

22 Daukšienė, I., & Grigonis, S., supra note 8, p. 2.

6

Nors žinoma, kad visos ES valstybės narės tuo pat metu yra ir EŽTK Aukštosiomis Susitariančiomis Šalimis, ir kad, „atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) jurisdikciją, pati ES nėra (formaliai) saistoma EŽTK [...], Teisingumo Teismas užpildė (bent jau teoriškai) šią pirminėse Sutartyse buvusią pagrindinių teisių spragą23, buvo plačiai manoma, kad ES savo veiksmais privalo laikytis ribų, lygiaverčių toms, kurios privalomos valstybėms narėms“ (Spaventa, 2015)24. Tačiau, Chartijai tapus privalomu pirminės teisės dokumentu, ESTT ne tik nepakeitė ES veiksmų ribų – nepavertė jų lygiavertėmis toms, kurios privalomos valstybėms narėms pagal Konvenciją, bet nepakeitė ir savo prioritetų – „ES integracija ir paties Teismo hermeneutinės monopolijos gynyba išliko pagrindiniais pagrindinių teisių apsaugos principais, o Nuomonė 2/13 rodo Teismo papildomą suinteresuotumą užtikrinti, kad ES piliečiai būtų visiškai apsaugoti, net jei veikia ES, o ne valstybė narė25“. Taigi, šioje nuomonėje Teismas ne tik paskelbė susitarimo projektą dėl ES prisijungimo prie EŽTK nesuderinamu su Sutartimis, tačiau dėl šios nuomonės bet koks būsimas prisijungimas gali būti labai sunkus, jei ne visiškai neįmanomas, nes TT įpareigojimas užtikrinti EŽTK 53 straipsnio26 suderinamumą su Chartijos 53 straipsniu27, apima pareigą užkirsti kelią tam, kad nebūtų padarytas poveikis valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo Sąjungos teise principui ir SESV 344 straipsniui28. Tokiu būdu Teismas paliko atvirą klausimą - kaip turi būti papildomai užtikrinamas šių EŽTK ir Chartijos 53-čių straipsnių suderinamumas, nors Chartija yra EŽTK garantuojamų žmogaus teisių katalogą išplečiantis dokumentas, o valstybės narės į EŽTT gali kreiptis tik tada, kai išnaudoja visas teisinės gynybos priemones Sąjungos viduje pagal SESV 344 straipsnį. Neatsitiktinai Amsterdamo universiteto

23 Teisingumo Teismo praktika pagrindinių teisių srityje Byloje 29/69 Stauder,

EU:C:1969:57; Byloje 11/70 Internationale Handelsgesellschaft, EU:C:1970:114; Byloje 4/73 Nold, EU:C:1974:51.

24 Eleanor Spaventa*, „A Very Fearfull Court?, The protection of Fundamental Rights in the European Union after Opinion 2/13“, Maastricht journal of European and comparative law., 22 (1) (2015), p. 1-2. http://dro.dur.ac.uk/14876/

*Eleaonor Spaventa – JK Durhamo universiteto Durhamo teisės mokyklos Europos

teisės profesorė.

25 Spaventa, E. supra note 24, p. 2.

26 EŽTK, supra note 2. 53 straipsnis: „Jokia šios Konvencijos nuostata negali būti suprantama kaip ribojanti kokias nors žmogaus teises ir pagrindines laisves, įtvirtintas pagal kurios nors Aukštosios Susitariančios Šalies įstatymus ar bet kokį kitą jos sudarytą tarptautinį susitarimą“.

27 Chartijos, supra note 23, 53 straipsnis: „Jokia šios Chartijos nuostata negali būti aiškinama kaip ribojanti ar kitaip varžanti žmogaus teises ir pagrindines laisves, kurias atitinkamoje taikymo srityje pripažįsta Sąjungos teisė ir tarptautinė teisė bei tarptautiniai susitarimai, kurių šalys yra Sąjunga arba visos valstybės narės, įskaitant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, taip pat valstybių narių konstitucijos.“

28 Nuomonė 2/13, supra note 1, 258 punktas. SESV 344 straipsnis: „Valstybės narės įsipareigoja ginčų dėl Sutarčių aiškinimo ar taikymo nespręsti kitais būdais nei nustatyta

Sutartyse“.

7

Konstitucinės teisės Prof. Dr. Leonard F.M. Besselink (Leonardas Beselinkas) pasiūlė Sąjungos prisijungimo prie Konvencijos klausimo sprendimą pavadinimu „Nepaisant protokolo“

(Besselink, 2015)29.

Tiriamos problemos ištyrimo lygis

Užsienio teisės literatūros, kuri nagrinėtų ES prisijungimo prie Konvencijos klausimus, yra nemažai (Groussot, Lock, Pech, 2011, Besselink, 2012)30, tačiau Lietuvoje ši tema iki Nuomonės 2/13 paskelbimo nėra plačiai analizuota. Buvo atlikta keletas tiriamųjų darbų, susijusių su šiame darbe tiriama problema, iš kurių išskirtina Mykolo Romerio universiteto mokslininkė doc. dr. Inga Daukšienė31,32.

Po Nuomonės 2/13 paskelbimo lietuvių kalba paskelbtų teisės mokslininkų darbų beveik nėra. Tik Lietuvos Respublikos atstovė EŽTT savo daktaro disertacijoje yra trumpai aptarusi ES prisijungimą prie EŽTK ir Nuomonę 2/1333. Iki šiol vienintelį ES prisijungimo prie EŽTK problemos mokslinį tyrimą po Nuomonės 2/13 yra atlikę ir anglų kalba paskelbę Inga Daukšienė34

29 „Sąjunga prisijungia prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos, nepaisant Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 2 dalies, protokolo Nr. 8 dėl Europos Sąjungos Sutarties ir 2014 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo nuomonės 2/13“. Besselink, F.M. Leonard. Acceding to the ECHR notwithstanding the Court of Justice Opinion 2/13, Verfassungblog on Matters Constitutional (December 23, 2014). Prieiga per internetą: http://verfassungsblog.de/acceding-echr-notwithstanding-court-justice-opinion-213-2/

30 Groussot,X., Lock,T., & Pech,L. (2011). EU accession to the European convention on human rights: a legal assessment of the draft accession agreement of 14th October 2011. Fondation Robert Schuman – European Issues, No. 218, 1–17. Prieiga per internet: http://dx.doi.org/10.2139/ssrn.1958003 ; Lock, T. (2010). Accession of the EU to the ECHR: Who would be responsible in Strasbourg?. University of Edinburgh, School of Law. Prieiga per internetą: http://dx.doi.org/10.2139/ssrn.1685785; Besselink, F. M. Leonard. (2012) „Protection of Fundamental Rights post-Lisbon: The Interaction between the EU Charter of Fundamental Rights, the European Convention on Human Rights (ECHR) and National Constitutions“. Prieiga per internetą:

http://www.fide2012.eu/index.php?doc_id=6. .

31 Inga Daukšienė, „Europos Sąjungos valstybių narių tarpusavio ginčai ir Europos Sąjungos

Teisingumo Teismo jurisdikcija,“ Jurisprudencija, 2011, 18(4), p. 1364.

32 Inga Daukšienė, „Žmogaus teisių apsauga ES: Raida, pokyčiai, tendencijos.“ Iš Konstitucionalizmas ir teisės politika Europos Sąjungoje : mokslo studija, Irmantas Baltūsis ... [et al.], Vilnius : Mykolo Romerio universitetas, 2013, p. 192-240.

33 Supra note 16, p. 237-239.

34 Dr. Inga Daukšienė yra Mykolo Romerio universiteto Viešosios teisės instituto docentė.

Ji skaito ES konstitucinės teisės paskaitas. Ji studijavo J. W. Goethe Universitete (Vokietija, 1999–2000), atliko stažuotes Max Planck lyginamosios viešosios teisės ir tarptautinės teisės institute (Heidelberg, Vokietija, 2001), Europos Sąjungos teisės institute (Fribourg, Šveicarija, 2003), Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (Liuksemburgas, 2008). Jos mokslinių interesai yra susiję su ES vidaus rinkos laisvėmis, įvairiais ES konstitucinės teisės aspektais: žmogaus teisių apsauga ES, sąveika tarp tarptautinės teisės ir ES teisės, ir pan.. Inga Daukšienė vykdo įvairius mokymus temomis apie ES teisės aktus ir valstybės tarnautojams, teisėjams, privatiems teisininkams, taip pat dalyvauja ekspertų veikloje, lektoriaus judumo programoje, mokslo

8

ir Simas Grigonis35. Todėl tyrimas atliktas remiantis šių Lietuvos autorių darbais, o taip pat užsienio teisės mokslininkų darbuose esančiomis įžvalgomis.

Baigiamojo darbo reikšmė

Tikėtina, kad atitinkamos tyrimo įžvalgos gali turėti tiek teorinę, tiek praktinę reikšmę ES prisijungimo prie EŽTK ir žmogaus teisių apsaugos Europoje problemomis besidominantiems būsimiems ir jau praktikuojantiems Lietuvos teisininkams.

Darbo originalumas

Atsižvelgiant į tai, kad po Nuomonės 2/13 ES prisijungimo prie EŽTK procesas nesibaigė, ir į tai, kad darbe bus atliekama empirinė 2015-2016 metų Konvenciją ir ES teisę įgyvendinančių teismų praktikos analizė, kurios iki šiol niekas Lietuvoje neatliko, šio darbo aktualumas ir originalumas yra akivaizdūs.

Tyrimo tikslas

Šio darbo tikslas išnagrinėti pasirinktų teisės mokslininkų požiūrius į ES prisijungimą prie EŽTK, atsižvelgiant į EŽTT ir ESTT praktiką bei šių teismų sąveiką.

Tyrimo uždaviniai

Siekiant nurodyto tikslo, sprendžiami šie uždaviniai: 1) įvertinti ES prisijungimo prie EŽTK reikalingumą ir išorinės ES teisės aktų kontrolės būtinybę, 2) nustatyti, koks galimas Konvencijos ir ES „tarpusavio pasitikėjimo“ principo santykis, 3) įvertinti EŽTT ir ESTT sąveiką

Konvencijos kontekste ir Bosphorus36 bylos perspektyvas.

Tyrimo metodika

Darbo tikslams pasiekti naudojami sisteminis, lyginamasis ir loginis metodai. Sisteminio metodo esmė – sistemiškai analizuoti ESTT ir EŽTT sprendimus ir žmogaus teisių apsaugą Europoje užtikrinančius dokumentus. Lyginamojo metodo – nagrinėti ir vertinti įvairius mokslinius darbus, EŽTT ir ESTT praktikos pozicijas. Loginio metodo – struktūrizuoti darbą ir aiškiai dėstant svarbiausias mintis pagrįsti prieitas išvadas.

Darbo struktūra

Siekiant darbe iškeltų tikslų, tyrimas susideda iš trijų pagrindinių dalių.

35 Simas Grigonis yra Bordo universiteto (University of Bordeaux, Prancūzija) teisės magistras ir Mykolo Romerio universiteto absolventas. Šiuo metu jis yra Mykolo Romerio universiteto Teisės fakultetas doktorantas. Jo Moksliniai interesai susiję su sąveika tarp teisinių sistemų, ES konstitucine teise ir ES vidaus rinkos laisvėmis.

36 Europos Žmogaus Teisių Teismo didžioji kolegija. 2005 m. birželio 30 d. sprendimas byloje Bosphorus prieš Airiją (pareiškimo Nr. 45036/98).

9

Pirmoje dalyje vertinamos situacijos, įgalinančios prieiti išvadų, kad Europoje ir Sąjungoje egzistuoja tam tikri žmogaus teisių apsaugos darnos ir efektyvumo trūkumai. Atkreipiamas dėmesys į faktą, jog iki šiol ES negali būti ginčo šalis EŽTT, o tai palieka spragą žmogaus teisių apsaugoje net tik Sąjungoje, bet ir visoje Europoje. Pvz. Ukraina arba Turkija negalėtų pateikti peticijos prieš ES Strasbūro teisme, jei manytų, kad ES pažeidžia Konvencijos ginamas teises37. Efektyvumo trūkumo pašalinimui ES Sutartyje įtvirtintas prisijungimas prie Konvencijos šiame darbe nagrinėjamas, siekiant įvertinti, kokį jis turės poveikį žmogaus teisių apsaugai tiek ES, tiek visoje Europoje. ES teisės tarpusavio pasitikėjimo principo ir Konvencijos santykis tiriamas atsižvelgiant į tai, kad vienodo žmogaus teisių standarto užtikrinimas yra sudėtingas uždavinys, nes bylas kuriose keliami ir ES teisės, ir žmogaus teisių klausimai, nagrinėja tiek EŽTT, tiek ESTT Didžiosios kolegijos38.

Antroji darbo dalis skirta aptarti žmogaus teisių apsaugą dviejuose supranacionaliniuose teismuose – EŽTT ir ESTT, nes po Nuomonės 2/13 šią sąveiką galima laikyti principiniu klausimu, kai kalbama apie šių dviejų tarptautinių teismų tolesnį bendradarbiavimą, kuris ypač svarbus siekiant, kad nebūtų dubliuojamos jų funkcijos žmogaus teisių apsaugos srityje39.

Atsižvelgiant į pirmoje ir antroje dalyse išdėstytą, trečioje darbo dalyje plačiau apžvelgiama Bosphorus doktrina40 ir jos perspektyvos teisės mokslininkų darbuose.