Vadybos samprata ir teorijų raida

Nuo XIX šimtmečio pabaigos priimta valdymą apibrėžti pagal keturias kon­krečias vadovo atliekamas funkcijas: planavimą, organizavimą, vadovavi­mą ir kontrolę. Nors iki dabar šis požiūris buvo kruopščiai tyrinėjamas ir kritikuojamas, jis vis dar visuotinai naudotinas (Caroll ir Gillen, 1984). Todėl galima sakyti, kad valdymas - tai organizacijos narių pastangų planavimo, organizavimo, va­dovavimo ir kontrolės procesas bei visų kitų organizacijos išteklių panau­dojimas siekiant organizacijos užsibrėžtų tikslų (Mescon, Albert, Khedouri, 1985).

Val­dymas suprantamas kaip procesas, siekiant pabrėžti, jog visi vadovai, nepaisant jų sugebėjimų ar įgūdžių, imasi tam tikrų tarpusavyje susijusių veiksmų, kad įgyvendintų norimus tikslus.

Planavimas reiškia, kad vadovai apgalvoja savo tikslus bei veiksmus iš anksto ir jų veiksmai remiasi kokia nors taisykle, planu ar logika, o ne at­liekami spontaniškai. Planuose pateikiami organizacijų tikslai ir geriausios procedūros tikslams pasiekti. Be to, planai yra gairės, kuriomis vadovau­damasi: 1) organizacija gauna būtinus išteklius tikslams pasiekti ir jais dis­ponuoja; 2) organizacijos nariai veikia pagal parinktus tikslus ir procedūras; 3) artėjimas pasirinktų tikslų link yra valdomas ir vertinamas, kad būtų ga­lima laiku imtis priemonių, pataisyti situaciją, jei prie pasirinkto tikslo artėjama nepatenkinamai.

Pirmasis planavimo žingsnis yra organizacijos tikslų formulavimas. Po to nustatomi tikslai kiekvienam tos organizacijos smulkesniam vienetui: divizijoms, departamentams ir pan. Nustačius tikslus, kuriamos progra­mos jiems pasiekti. Žinoma, formuluodamas tikslus ir kurdamas progra­mas, pagrindinis organizacijos vadovas atsižvelgia į galimybę juos rea­liai įgyvendinti ir į tai, ar jie bus priimtini kitiems organizacijos vado­vams ir darbuotojams.

Organizavimas - toks darbo, valdžios ir išteklių paskirstymo tarp organi­zacijos narių ir jų suderinimo procesas, kuris leidžia jiems pasiekti organi­zacijos tikslus.

Skirtingi tikslas reikalauja skirtingų struktūrų. Pavyzdžiui, kompiuteriams programinę įrangą kuriančios kompanijos struktūra turi skirtis nuo kompa­nijos, gaminančios džinsus, struktūros. Standartinio produkto, pavyzdžiui, džinsų, gamybai reikalingi kvalifikuoti konvejerio darbininkai, o norint su­kurti tam tikrą programinės įrangos gaminį, reikia organizuoti specialistų ko­mandą, susidedančią iš sistemotechnikų, programuotojų ir pan. Nors šie specialistai turi efektyviai bendradarbiauti, jų darbo negalima organizuoti kaip konvejerio darbininkų. Todėl vadovai turi derinti organizacijos struktūrą prie jos tikslų ir išteklių. Šis procesas vadinamas organizaciniu projektavimu.

Vadovavimas - darbuotojų skatinimas, nukreipimas reikiama linkme, ati­tinkama įtaka, siekiant, kad jie atliktų būtinas užduotis. Vadovavimui svar­biausia - žmonių santykiai ir laikas. Iš tikrųjų, vadovavimas glaudžiai sie­ja vadovą su visais kitais jam dirbančiais žmonėmis. Vadovai mėgina įti­kinti kitus telktis ir kartu siekti rezultatų, aiškėjančių iš planavimo bei or­ganizavimo etapų. Sudarydami tinkamą aplinką, vadovai padeda darbuo­tojams siekti geriausių rezultatų.

Vadovas turi žinoti, ar organizacijos narių veiksmai iš tikro padeda įgyven­dinti jos užsibrėžtus tikslus. Tai kontrolės funkcija, susidedanti iš šių pagrin­dinių elementų: 1) atliekamo darbo standartų nustatymo; 2) darbo vertinimo; 3) jo palyginimo su nustatytais standartais; ir 4) kai randama nu­krypimų nuo standartų, pasirinktų veiksmų keitimas. Kontrolės funkcija padeda vadovui išlaikyti organizaciją pasirinktame kelyje.

Praktiškai valdymas neskaidomas į keturias atskiras veiklas ar vos tar­pusavyje susijusių veiklų visumą, o suprantamas kaip glaudžiai susijusių funkcijų grupė. 1.2 paveiksle pateikiamas daug sudėtingesnis valdymo mo­delis, nes visos rodyklės, parodančios santykius, nukreiptos dviem krypti­mis. Planavimas, organizavimas, vadovavimas ir kontrolė - tai tuo pačiu metu vykstą ir tarpusavyje susiję veiksmai. Vienąkart užvestas valdymo funkcijų ciklas vėliau vyksta ratu.

VADOVŲ VAIDMENYS

H.Mintzberg (1973) atidžiai išstudijavo, ką veikia vadovai. Savo kny­goje "Vadovo darbo prigimtis" jis aprašo vadovo darbotvarkę, tiksliai su­sidedančią iš aptartų dešimties veiklos rūšių. Mintzberg pirmąsias tris pavadina vadovo tarpasmeniniais vaidmenimis, kitas tris - informaciniais, o keturias paskutines - sprendimo priėmimo vaidmenimis.

Dabartinėse organizacijose vis labiau matyti, jog daugelio vadovo vai menų nedera priskirti tradiciniams vadovams. Kadangi organizacijos aplinka darosi vis labiau konkurencinė, firmos ieško būdų kokybei pagerinti.

VADOVŲ TIPAI

Terminas "vadovas" vartotinas turinti omenyje visus asmenis, atliekan­čius keturias pagrindines valdymo veiklos rūšis. Vienas iš būdų suvokti val­dymo sudėtingumą - suprasti, jog vadovai gali dirbti įvairiuose organiza­cijos lygiuose ir skirtingose organizacijos veiklos srityse. Peržvelgę įvai­rių vadovų lygius bei darbo specifiką, nagrinėsime, kokie valdy­mo įgūdžiai bei vaidmenys reikalingi įvairiuose valdymo lygiuose.

I klasifikacija pagal valdymo lygius:

• Žemiausio lygio vadovai - organizacijos žemiausias lygis, kuriame individai atsako už kitų žmonių darbą, yra vadinamas pirmąja linija, arba žemiausiu valdymo lygiu. Žemiausio lygio vadovai vadovauja ne valdy­mo darbuotojams. Jie kitų vadovų nevaldo. Tai, pavyzdžiui, gali būti meistras ar darbų vykdytojas gamybos organizacijoje, technikos prižiūrėtojas tyrimų skyriuje ar vyriausiasis sekretorius didelėje įstaigoje. Žemiausio lygio vadovai dažnai vadinami "prižiūrėtojais". Mokyklos direktorius - tai pat žemiausio lygio vadovas, kaip ir aukštesniosios lygos beisbolo komandos vadovas.

• Viduriniojo lygio vadovai - šis terminas gali būti vartojamas vadini ne vieno, o kelių organizacijos lygių vadovams. Vidurinio lygio vadovai vadovauja žemesnio lygio vadovams, ir kartais specialistų (paprastai n vadovų) veiklai. Vidurinio lygio vadovų pagrindinė funkcija - vadovauti jų organizacijos politikos įgyvendinimo veiksmams ir derinti viršininkų reikalavimus su savo pavaldinių sugebėjimais.

• Aukščiausiojo lygio vadovai - jie atsako už visos organizacijos valdymą. Paprastai organizacijose šio lygio vadovų būna nedaug. Jie kuri. organizacijos veiklos politiką ir reguliuoja organizacijos ryšį su jos aplinka. Dažniausi tokių vadovų "titulai": direktorių valdybos pirmininkas, direktorius, valdytojas, prezidentas, viceprezidentas.

II klasifikacija pagal atliekamas funkcijas:

Kitas svarbus vadovų klasifikavimas - pagal veiklų, kurias jie valdo, spe­cifiką. Organizacijos dažnai apibūdinamos kaip funkcijų visuma. Šia pras­me funkcija yra panašių veiklų visuma.

• Funkciniai vadovai - atsakingas tik už vieną funkcinę sritį, pavyzdžiui, gamybą, marketingą ar finansus.

• Linijiniai vadovai - atsakingas už tam tikrą visą sudėtingą vienetą, pavyzdžiui, visą kompaniją, jos padalinį ar savaran­kiškai dirbantį skyrių. Maža kompanija gali turėti tik vieną linijinį vadovą, pavyzdžiui, savo prezidentą ar viceprezidentą, atsakingą už vyk­domąją valdžią ir pan., tačiau didelė kompanija gali turėti kelis linijinius vadovus ir kiekvienas jų vadovauja sąlygiškai savarankiškam vienetui. Pa­vyzdžiui, didelėje maisto kompanijoje gali būti bakalėjinių prekių, grei­tai gendančių produktų ir šaldytų produktų skyriai, ir už jų veiklą atsako atskiri linijiniai vadovai. Kaip mažos kompanijos vyriausiasis vadovas yra atsakingas už visą kompaniją, taip ir kiekvieno iš šių skyrių vadovai at­sako už visas savo skyriaus veiklas.

Tiek funkciniai, tiek ir linijiniai vadovai planuo­ja, organizuoja, vadovauja bei kontroliuoja. Ir vėl skiriasi tik jų prižiūrimų veiklų masteliai.