Spalvinio regėjimo tyrimas

Spalva – subjektyvus, o ne fizinis objektų požymis (Gurčinienė, 2007). Kolorimetrija – tai spalvų matavimas. Pirmasis kolorimetrinius bandymus atliko fizikas Dž. Maksvelis. Jis nustatė, kad trimis skirtingomis monochromatinės šviesos šaltiniais galima sukurti didelę suvokiamų spalvų įvairovę: tam reikia skirtingomis proporcijomis maišyti šių šaltinių šviesos srautus (Vaitkevičius, 2002). Tinklainėje yra trijų rūšių spalvos receptorių, o kiekvienos rūšies receptorius yra jautrus vienai iš trijų spalvai (raudonai, mėlynai, žaliai). Dirginant įvairius šių kugelių derinius, regime vis kitas spalvas (Myers, 2008). Spalvą apibrėžiame trimis parametrais: ryškiu, spalvos tonu ir sodriu (Vaitkevičius, 2002). Ryškumas nusako suvokiamą šviesos stiprį. Sodrumas – spalvos grynumą maišant ją su balta (sodriausios spalvos yra monochromatinės, vieno bangos ilgio spalvos). Tonas priklauso nuo bangos ilgio, kuris yra maždaug tarp 380nm ir 760nm (mūsų akis jaučia elektromagnetinius virpesius labai siaurame elektromagnetinių bangų spektro diapazone, todėl normalios sąlygomis jis priklauso šiam intervalui). Norėdami aprašyti spalvą turime ją išmatuoti. Tai leidžia padaryti Tarptautinės apšvietimo komisijos 1931 metais sukurta XYZ spalvų matavimo sistema, kuri apibūdina spalvą trimis spalvinėmis koordinatėmis X,Y,Z. Tačiau praktiniams skaičiavimams trimatės koordinatės nėra patogios. Dėl šios priežasties, kai informacijos apie šviesos stiprį nereikia, naudojamos dvimatės x, y spalvio koordinatės.