Socialiniai mokslai / Kultūrologija

Kalbininkas Aleksas Girdenis teigė, kad „išnykusi tarmė yra didesnė tragedija žmonijai negu kokio vabaliuko ar gyvūno išnykimas, nes kartu su tarme miršta tam tikras unikalus žvilgsnis į pasaulį, kuris jokioj kitoj tarmėj nei kalboj nebepasikartos; miršta ir tobuliausias, amžiais gludintas žmogaus dvasios kūrinys“. Argumentuotai pritarkite šiai minčiai arba ją paneikite

0 atsiliepimų
Autorius:

Kiekviena tauta turi daugiau ar mažiau tarmių ir patarmių. Tarmės yra kalbos istorinės raidos produktas. Jos atsiranda dėl to, kad kalba įvairiose vietovėse kinta labai nevienodai: vienoje kalbos ploto dalyje atsiranda vienokių, kitoje – kitokių naujovių. Tuose plotuose, kurių kalba patiria daugiau įvairių pakitimų, ilgainiui susiformuoja atskiros tos pačios kalbos atmainos – jos ir vadinamos tarmėmis. Dabartinės lietuvių kalbos tarmės pradėjo formuotis IX-Xa. Tuomet Lietuvoje buvo žinomos dvi pagrindinės tarmės: aukštaičių ir žemaičių. Taip pat dažnai išskiriamos ir dar dvi – dzūkų ir suvalkiečių tarmės. Visos jos buvo neatsiejamos nuo lietuvio gyvenimo, nes dialektas ne tik pradėjo išlaikyti ryšį su gimtine – namais, tačiau kartu saugojo žmogaus unikalumą, jo dvasinio pasaulio subtilumą. Taigi, kaip kito lietuvio tarminis tapatumas ir kokia tikroje tarmių vertė?

Viduramžiais buvo išskiriamos aukštaičių ir žemaičių tarminės grupės. Lietuvių etnografija byloja, jog skyrėsi ne tik šių vietovių kalbėjimo būdas, bet ir švenčių ar šeimos tradicijos, tradiciniai patiekalai, dainuojamoji ir pasakojamoji tautosaka, net rūbai. Atrodo, jog skirtingų vietovių lietuviai gyveno visiškai skirtingus gyvenimus, o jų tarminė tapatybė buvo neatsiejama nuo jų pačių, nes lydėjo visus jų gyvenimo epizodus. Apie lietuvių tarmių skirtybes šiek tiek žinių pateikia jau pirmųjų lotyniškųjų lietuvių kalbos gramatikų autoriai. Lietuvių kalbos tarmių skirstymo pradininku galima laikyti pirmosios lietuvių kalbos gramatikos autorių Danielių Kleiną. Šioje lotynų kalbą parašytoje ir 1653 m. Karaliaučiuje išleistoje gramatikoje jis nurodė, kad „vienokia yra kurčių tarmė, kitokia žemiečių ir klaipėdiškių, dar kitokia Didžiosios kunigaikštystės lietuvių, o ši pastaroji vėl įvairiose vietose skirtinga“. Skiriamieji aukštaičių ir žemaičių tarmių požymiai nurodyti Augusto Šleicherio gramatikoje.

Darbo tipas:
Dalykas:
Apimtis:
1079 žodžiai (-ų)
Lygis:
Universitetas
Atsisiųsti

Turinys

  • Tarmių atsiradimas1
  • Tarmių skirtumai1
  • Pirmasis susidomėjimas tarmėmis1
  • Tarmių puoselėjimas ir vertinimas1
  • Tarmių vertė2
  • Išvados2