Atsitiktinio prekių žuvimo ar sugedimo rizikos paskirstymas pagal Lietuvos nacionalinę teisę ir 1980 m. Vienos konvenciją dėl prekių pirkimo – pardavimo

Įvadas


Atsitiktinio prekių žuvimo ar sugedimo rizikos paskirstymo klausimai iškyla vykdant prekių pirkimo - pardavimo sutartis, t.y. pirkimo pardavimo santykiuose.
Pirkimo – pardavimo sutartis yra viena labiausiai paplitusių civilinių sutarčių. Jos priskiriamos prie prievolių, kurių dalykas yra ką nors duoti.
Pagrindinis pirkimo - pardavimo santykių teisinio reguliavimo šaltinis yra Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ( toliau tekste – CK ). CK XXIII skyriuje išdėstytos specialiosios normos, reglamentuojančios pirkimą – pardavimą. Be CK, pirkimo – pardavimo santykiams taikomi ir kiti įstatymai, tarptautinės sutartys bei kiti teisės aktai. Viena iš tarptautinių sutarčių reglamentuojančių pirkimo – pardavimo santykius – JT konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutarčių priimta Vienoje 1980 m balandžio 11 d. ( 1980 m. Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutarčių )
Šiame darbe nagrinėjami atsitiktinio prekių žuvimo ir sugedimo rizikos paskirstymo klausimai tarp sutarties šalių, remiantis teisės aktais analizuojamas šios rizikos paskirstymo reglamentavimas pagal Lietuvos nacionalinę teisę ir 1980 m. Vienos konvenciją dėl tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutarčių.
Tyrimo dalykas. Tyrimo dalyką sudaro mokslinės literatūros, Lietuvos Respublikos norminių teisės aktų, tarptautinių teisės aktų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimų analizė.
Tyrimo metodai. Taikomi lyginamasis, lingvistinis ( gramatinis ), dogmatinis, loginis ir sisteminis analizės bei kiti metodai.
Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, dėstomoji dalis ( penkios dalys ), išvados, teisinis situacijos įvertinimas bei naudotos literatūros sąrašas.