Moterų paveikslai lietuvių romanuose

Garsus filosofas Denis Diderot yra pasakęs „Moterys mus stebina pirmučiausia meilės aistra, pavyduliavimo priepuoliais, nesenkančia motinos meile, pasidavimu prietarams, tuo, kaip jos reaguoja į masines psichozes... Esu matęs begalinės moterų meilės, aistros, begalinio pavyduliavimo, pykčio, baisiausiausių prietarų, – vyrams tai negalimi dalykai... Moterys neatsparios epidemiškam siautuliui... O moterys, jūs esate keisti vaikai!“. Ir iš tiesų, moterys ne visada yra suprantamos aplinkinių vyrų. Tuo labiau, jų veiksmai kartais vyrų yra smarkiai kritikuojami. Niekas nežino, ko moterys nori, sieka savo poelgiais, išskyrus jas pačias. Literatūros kūriniuose tai yra kuo puikiausiai bandoma atskleisti. Tad šiandien savo viešąjame lietuvių kalbos kalbėjime ketinu šnekėti apie moters paveikslo vaizduojamą vaidmenį literatūroje. Savo mintis ir teiginius pagrysiu konkrečiais literatūros kūrnių pavyzdžiais.

Įžanga

1. Prisistatymas.
2. Kalbėjimo tikslas. Mano kalbėjimo tikslas yra atskleisti tai, kaip moters paveikslas buvo vaizduojamas literatūros kūriniuose.

Dėstymas

Pagrindinė mintis – moters paveikslas literatūros kūriniuose yra vaizduojamas įvairiapusiškai.

Teiginiai:

1. Visu pirma, moters paveikslas yra labai dažnas literatūroje. (Vincas Mykolaitis – Putinas. Romanas „Altorių šešėlį“.)
2. Taip pat, moteris gali būti vaizduojama kaip trapi ir nuostabi būtybė. (Marius Katiliškis. Romanas „Miškais ateina ruduo“.)

Apibendrinimas