Etninės lietuvių charakterio ypatybės Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“

5 psl. / 1298 žod.

Ištrauka

Remiantis elektroniniu lietuvių kalbos žodynu (LKŽe), žodis etninis yra „susijęs su priklausymu kuriai nors tautai, tautinis“. Tokios objektyvios savybės, kaip kalba, religija, kultūra ar bendra istorija, ne visuomet nusako asmens etniškumą, svarbūs yra subjektyvūs veiksniai arba savęs tapatybė. Tačiau, nepaisant sunkiai apibūdinamos etninės tapatybės, individai lengvai jos nekeičia, susiedami ją su etnine kilme. Romantinėje ir neoromantinėje lietuvių nacionalinio pakilimo literatūroje lietuvis tiki lietuvybės idėja, išlaiko lietuvių etninį charakterį, o šių laikų literatūroje, kuri nėra paveikta staigių istorijos vingių, lietuvis pradeda kritiškai vertinti lietuvybę ir atskleidžia tamsiąją lietuvių pusę. Šiandien savo kalboje pristatysiu tris J. Tumo–Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėjus (Mykoliuką, Severiutę, Rapolą Geišę), kurie perteikia lietuviui būdingas etnines charakterio ypatybes.Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) – viena iš ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas. Vaižgantas tautą suvokė kaip esmingą žmoniškumo formą, kuri auga iš gimtosios žemės, istorijos, atsiskleidžia kalba, kūryba, darniais tarpusavio santykiais. Įvairiašakės Vaižganto veiklos tikslas buvo jungti tautą, kad bendradarbiautų tėvynės labui. Apysaką „Dėdės ir dėdienės“ J. Tumas–Vaižgantas parašė, jau turėdamas nemažą kūrybinio darbo patirtį. Tai vienas geriausių jo kūrinių. Rašytojo sumanymas buvo parodyti sodžiaus žmogaus širdies švelnumą, būdo gerumą ir galų gale nelaimingą jo dalią. Apysakos veikėjai negali atskleisti geriausių savo ypatybių, nors juose glūdi didelis žmoniškumas, taurumas, dvasingumas. Dėdžių ir dėdienių apysakoje Vaižgantas atskleidė liūdną darbą trijų asmenų, gyvenančių brolių šeimos baudžiavinio ir pobaudžiavinio kaimo sąlygomis. Mažiausiai nedalios paliestas gyvenimas buvo Mykoliuko arba Šiukštų dėdės Mykolo, kuris visą savo jaunys¬tės energiją buvo paskyręs savo brolio šeimai, pats sau tepasilikdamas savo darbo smuikelį. „Dėdės“ ir „dėdienės“ – tai ne giminystės ryšius rodančios sąvokos. „Dėdės“ – tai tarpinis asmuo tarp šeimos nario ir samdinio, jie dirbdavo savo brolių ūkiuose tik už išlaikymą. Toks ir buvo Vaižganto pavaizduotas Mykoliukas. Likimas kaimo pastumdėliui uždėjo dvigubą baudžiavą: dvaro ir namų. Neliko Mykoliuko kaip žmogaus, nebent tiek, kiek gali pasakyti lūpos ir graudi smuiko melodija. Kartais matome Mykoliuką ir šypsantis, laimingą.


Reziumė

Autorius
pince18
Tipas
Rašinys
Dalykas
Literatūra
Kaina
€1.89
Lygis
Universitetas
Įkeltas
Lie 9, 2017
Publikuotas
"Informacijos neturime"
Apimtis
5 psl.

Susiję darbai

Tragiški charakteriai lietuvių literatūroje

Literatūra Rašinys 2017 m. monikute998
Kalbėjimas, tačiau galima naudoti ir kaip rašiniui, kadangi remtasi trim kūriniais, puikiai tiks literatūriniui rašiniui, už šitą kalbėjimą buvo gautas 10 ir plius...