Gimtosios vietos praradimas: lietuvių agrarinės kultūros irimas

Šiomis dienomis agrarinė kultūra nyksta. Lietuvių tauta kaip ir daugelis kitų tautų gyventojų praranda ryšį su gimtaisiais namais, nes yra griaunamos tradicijos ir vietoj jų nieko prasmingo nekuriama. Daugelis žmonių netgi neigia „agrarinę“ literatūrą kaip modernios kultūros dalį. Neva ji neatitinkanti pažangių naujosios literatūros standartų. Žymi lietuvių poetė, prozininkė, eseistė, dramaturgė, literatūros kritikė Renata Šerelytė sakė: ,,Jeigu mes pamiršime, kad esame žemė, kuriai savo nemirtingąją dvasią įkvėpė Kūrėjas, vargu ar mes ką daugiau galėsime prisiminti. Neniekinkime žemės. Jos atmintis – tokia turtinga. Reikia atminti, jog lietuvių literatūroje gausu tautinės tapatybės ženklų, agrarinės kultūros detalių, žemdirbio pasaulio aprašymų. Bene daugiausia šiomis temomis rašė K. Donelaitis, J. Tumas-Vaižgantas, M. Katiliškis ir , žinoma, Romualdas Granauskas. Pastarąjį norėčiau išsamiau pristatyti.

R. Granauskas – modernus XX a. pabaigos ir XXI pradžios lietuvių rašytojas, savo kūryboje vaizdavęs kaimo žmogų, senojo kaimo irimą, tradicijų, vertybių nykimą pokario metais. Pagal kūrinių tematiką Granauskas būtų tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį. Turbūt kyla klausimas, kaip modernizmas gali būti siejamas su šio rašytojo pagrindinėmis kūrybos temomis. Mano nuomone, Granausko meno paslaptis yra amžinieji gyvenimo pavidalai žmoguje ir pasaulyje. Granauskas kūriniuose pateikia iš pirmo žvilgsnio labai žemiškus dalykus, tačiau jo kūrybos stilius nėra realistinis. Rašytojas vaizduoja gyvenimą kaip santykių sistemą, o tai yra jau vėlesnio, posmodernaus mąstymo ženklai. R. Granauskas naujai įprasmina tradicinę lietuvių literatūros tematiką ir savo kūriniais žengia į XXI amžių. Jam rūpi ne individualybė, o ilgaamžė patirtis, ne konkretūs įvykiai, bet bendras jų vaizdas ir poveikis visuomenei. Jis sukūrė paminklą nykstančiam senajam kaimui, atskleidė agrarinės kultūros esmę. R. Granausko prozoje – agrarinio viešpatavimo laikas ir kartu jo griuvimas, irimas totalitarizmo sąlygomis, kai sparčiai daugėjo nužemintųjų – atplėštų nuo žemės, laisvės ir istorijos, nuo kūrybos, papročių ir paveldimų dorovės normų.