Žmogaus praradimai ir atradimai XX a. katastrofų laikotarpio literatūroje

Kiekviena netektis žmogui atneša skausmą ir liūdesį, nes praradimas – tai kažko pabaiga. Tačiau kiekviena pabaiga yra ir nauja pradžia. Kai susiduri su netektim, veltui stengiesi atgauti tai, kas jau liko praeityje. Verčiau pasinaudoti atsiradusia erdve ir užpildyti ją kuo nors nauju. Yra sakoma: kai Dievas uždaro duris, atveria langą. Taigi, kiekvienas praradimas priverčia pažvelgti į gyvenimą kitu kampu ir atveria naujas galimybes. Praradęs brangiausiaus dalykus savo gyvenime, iš tiesų, ne vienas iš mūsų nuleidžia rankas, tačiau ar visada, žmogus praradęs tai kas brangu jo gyvenime tampa vargšu? Ar sieloje jaučiama tuštuma sunaikina žmogų? Galbūt nėra taip, kaip atrodo iš šalies ir praradimai užgrūdina žmogaus siela, priverčia nekartoti padarytų klaidu? Į šiuos klausimus ir bandysiu šiandien atsakyti remdamasi Antano Škėmos ir Balio Sruogos kūryba, bei išgyvenimais.

Praradimas daro įtaką asmenybės pokyčiams. Žmogui suteikiamas antras šansas, galimybė pakeisti savo sprendimus. Anot Alfonso Nykos-Niliūno, kuris priklauso ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje palikusiai žemininkų kartai, praradimai sukuria pasaulį, todėl žmogus gali rinktis savo tolimesnį kelią. Žmogus netekęs visko, tampa išradingesnis. Daug įžymių ir sėkmingų žmonių yra patyrę nesėkmes ir praradimus ir tik netekę visko,galėjo užsiimti tuo ko visada troško, nepasiduoti ir kurti savo pasaulį. Žmogaus susidūrimas su netektimi atskleidžiamas vieno reikšmingiausių XX amžiaus vidurio lietuvių rašytoju Antano Škėmos romane „Balta drobulė“. Literatūroje Škėma debiutavo 1954 metais, parašęs romaną „Balta drobulė“, vaizduojantį žmogų, kurį kankina nepaaiškinama baimė. Pasirodęs romanas, sukėlė daugelio skaitytojų neigiamą, itin pikta ir neatlaidžią reakciją, tačiau laikas parodė, kaip klydo tie, kurie neįvertino romano. Praėjus pusei amžiaus "Balta drobulė" yra vienas labiausiai mėgstamų lietuvių literatūros kūrinių, jame nerasime to, kas jauną žmogų (ypač augusį mieste) dažnai nervina lietuvių prozoje – čia nėra tradicinio kaimo su jo dvasinėmis vertybėmis, idealizuojamų senelių, ilgesingų peizažų, vaikystės nostalgijos ir gėrio propagavimo. Romane vaizduojami pakankamai tolimi įvykiai, tačiau pagrindinio personažo išgyvenimai jaudina ir šių dienų žmones, patiriančius panašius dalykus: tėvų nesantaiką šeimoje, nelaimingą meilę, savęs neradimo kančią, konfliktą su bukinančia aplinka, praradimo skausmą.