Asmeninės laimės atradimai, aprašomi lietuvių literatūroje

4 psl. / 1346 žod.

Ištrauka

Asmenybė - žmogaus ypatybių visuma, lemianti, kokį egzistencijos kelią asmuo pasirinks. Viena iš svarbiausių prigimtinių žmogaus teisių - laimė, todėl nuo seniausių laikų asmuo nori būti laimingas. Šis jausmas apibūdinamas kaip dvasinė pusiausvyra, vidinė ramybė, gyvenimo pilnatvė. Patys to nejausdami, trokštame patirti šią emociją, tačiau kiekvienam žmogui laimė asocijuojasi su skirtingais dalykais. Vieniems tai darni šeima, kitiems - dvasinis tobulėjimas, tretiems - materialieji ištekliai. Dėl savo asmeninės laimės žmogus turi kovoti, įveikti savo ydas, visuomenės normas, nepaklusti nusistovėjusioms taisyklėms, nebijoti kažką prarasti, nes laukiantis atradimas gali suteikti gyvenimo džiaugsmo. Asmeninės laimės atradimo tematika vyrauja Juozo Tumo - Vaižganto, Vinco Mykolaičio - Putino, Antano Škėmos kūryboje. Šie kūrėjai suvokė, kokia laimė svarbi žmogui, kaip sunku dėl jos kovoti ir kaip beprasmiška egzistuoti be jos.

XXI a. - urbanizacijos technologinės pažangos laikotarpis, kada retai atsigręžiame į gamtą, jos suteikiamą sielos prieglobstį. Apie gamtą kaip žmogaus ramybės užuovėją, baudžiavos žmogaus norą būti laimingu kūrė XIX a. pab. - XXa. vid. prozininkas, tautos žadintojas, pirmosios lietuviškos epopėjos "Pragiedruliai" autorius Juozas Tumas - Vaižgantas. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas teigia, kad jis - savo laiko moralinis autoritetas visai visuomenei, todėl nieko keisto, kad toks dvasingas žmogus sukūrė apysaką "Dėdės ir dėdienės". "Liūdnoje istorijoje apie žmones" (taip apie savo kūrinį sakė Vaižgantas), socialinio gyvenimo fone iškyla, amžinoji žmogaus meilės, likimo, laimės tema. Apysakoje pavaizduoti trijų žmonių - Severijos, Rapolo Geišės ir Mykoliuko gyvenimo istorijos. Pastarasis - sunkiai dirbantis laukuose, atliekantis visas paskirtas užduotis, gyvenantis su broliu ir jo šeima, tačiau niekada nejautė ryšio su artimaisiais, nes reikalingas buvo tik dėl ūkio darbų, miegodavo daržinėje arba arklidėje (troboje jam vietos nebebuvo). Mykoliukas mėgo muziką, jautė ypatingą ryšį su gamta, nes ten galėjo groti smuiku, pajausti širdies ramybę, dvasinę palaimą. Severija - šauniausia kaimo mergina, vis taikanti bent praeiti arčiau pro Mykoliuką, bet atitekusi dvaro tijūnui Geišei (dėl Mykoliuko baimės, kad negali užtikrinti socialinių garantijų mylimajai). Šis vyras, patyręs neilaimingą meilę, tik gamtoje nurimdavo, pajusdavo tikrąjį save, analizuodavo savo gyvenimą, o tai buvo jo stiprybės šaltinis, egzistencijos prasmė, tikroji laimė. Mykoliukas - stipri asmenybė, nes negalėjęs įveikti savo baimių, visuomenės nuostatų, pararadęs gyvenimo meilę ir šviesą, sugebėjo atrasti savyje jėgų toliau gyventi, jaustis laimingu, nors gamtos apsuptyje.


Reziumė

Autorius
Šašlykas
Tipas
Rašinys
Dalykas
Literatūra
Kaina
€1.89
Lygis
Universitetas
Įkeltas
Kov 29, 2018
Publikuotas
"Informacijos neturime"
Apimtis
4 psl.

Susiję darbai

„Tai, kad dabar reikalaujama „hepiendų“, liudija pakitusią nuostatą. Mes norime, kad viskas gerai baigtųsi. Duokite mums laimingą pabaigą! Duokite prekę!“ (poetas S. Geda) Ar ši mintis taikytina tik šių dienų literatūrai? Savo požiūrį pagrįskite lietuvių literatūros pavyzdžiais

Literatūra Rašinys juodra
Literatūra kiekvienam žmogui padeda atrasti dvasines vertybes, susivokti savyje, atrasti didžiausias savo baimes bei gyvenimo džiaugsmus. Deja, šiuolaikinis žmogus nenori pažinti savęs. Jis...