Asmeninės laimės paieškos lietuvių literatūroje

Žmogus nuolatos ieško pilnatvės ir laimės, nes vidiniai imperatyvai ir siekiai įgalina pasaulį suvokti kaip daugiabriaunę erdvę, kurioje kiekvienas turi įprasminti savo gyvenimą. Tie autentiški ieškojimai – tai daugelio literatūros kūrinių dominantė. Laimės ir katarsio paieškų paženklinta ir lietuvių - Hendriko Radausko, Vinco Mykolaičio – Putino ir Jono Aisčio kūryba. Hendriko Radausko lyrikoje grožis yra didžiausia vertybė, nes jis suteikia žmogui pilnatvę ir dvasinį pasitenkinimą. Eilėraštyje „Vakaras“ vaizduojamas tobulo vakaro vaizdus, kuris įkvepia lyrinį subjektą: „Vakaras. Nereikia nieko,/ Tik sėdėti ir žiūrėt“. Gęstančios dienos grožis sąlygoja meditatyvias kambančiojo pajautas – jis jaučia amžinąją gyvybę ir gamtos vitališkumą. Lyrinis subjektas laimingas, nes gali suvokti žemiškojo pasaulio didingumą, kuris stipresnis net už žmogaus būties lūžį – mirtį: „Ir jau nieko nenorėti,/ Nieko, nieko, net mirties.“