Pirmą kartą Lietuvos istorijoje Mikalojus Daukša pateikė modernią tautos ir valstybės koncepciją. Savo požiūrį pagrįskite pavyzdžiais

M. Daukša yra  unikalus ne tik dėl savo darbų reikšmės Lietuvos kultūroje, bet ir tuo, jog jo recepcijos faktų aptinkame praėjus porai šimtmečių nuo raštų publikavimo. Netikėtas M.  Daukšos aktualizacijos šuolis liudija tam tikrą kultūros raidos ciklą: renesanso metu Lietuvos kultūrinio elito, bažnytinės aristokratijos iškeltos kalbinio patriotizmo idėjos atgyja ir paplinta besiformuojančios moderniosios tautiškumo jausenos aplinkoje.

Netikėtas M. Daukšos aktualizacijos šuolis liudija tam tikrą kultūros raidos ciklą: renesanso metu Daukšos raštai tampa aktualūs pirmiausiai kaip lietuvių kalbos istorijos faktas, atrama kursimoms bendrinės lietuvių kalbos normoms bei literatūrai tąja bendrine kalba ir kaip vertingas lietuvių kultūros tradicijos dokumentas, galintis sava simboline verte paremti pastangas tų, kurie naujai angažuojasi lietuvių kultūrai ir raštijai. Į Postilę buvo įdėtos dvi paties Daukšos parašytos prakalbos – lotyniškoji prakalba, skirta Daukšos mecenatui ir, autoriaus teigimu, Postilės įkvėpėjui vyskupui Giedraičiui bei lenkiškoji „Prakalba į malonųjų skaitytoją“. Kūrinyje „Postilė“ Daukša parašė lenkišką pratarmę, kurioje kreipėsi į Lietuvos visuomenę, skatindamas kurti raštiją lietuvių kalbai. Pratarmėje reiškiama naujųjų laikų tautos suverenumo samprata, aukštinama gimtoji kalba, pabrėžiama jos svarba tautai ir valstybei.