Motinos paveikslas lietuvių literatūroje

Literatūroje motina yra dažnai vaizduojama kaip rūpestinga, jautri geros širdies savininkė. Tokia mama aprašyta dar Antikos laikais. Penelopė ištikimai laukė savo brangaus vyro, grįžtančio iš Trojos karo ir tuo pat metu augino sūnų, kurį mokė būti narsiu ir tvirtu žmogumi. Taip pat rūpestingų ir mylinčių motinų atvaizdų yra ir lietuvių tautosakoje. Pagonybės laikais garbinta deivė Žemyna - namų židinio saugotoja, gimdytoja ir auklėtoja. Motina kiekvienam suteikė gyvybę ir gyvenimo pradmenis, kuriuos sujungė šiluma, meile ir pasiaukojimu. Apie tokią mamą rašė ir Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“. O Žemaitė apsakymuose „Neturėjo geros motinos“ ir „Gera galva“ vaizduoja vyrų nevertinamas, tačiau labai rūpestingas ir darbščias ir savo vaikus mylinčias motinas. Kita vertus, šis kiekvienam brangus žodis gali būti praradęs prasmę. Mama, neatliekanti savo pareigų aprašyta Jurgio Savickio novelėje „Kova“. Tačiau nepaisant mamos būdo, jos auklėjimo ir požiūrio įpasaulį, vaikas savo būsimą gyvenimą, įpročius ir vertybes formuoja žiūrėdamas būtent į motiną. Ir nesvarbu, kokia bebūtų mama, vaikui ji atrodys pati geriausia.