J. Ivanauskaitės “Placebas” ir Dž. Orvelo “1984” kaip socialinės antiutopijos

Renesanso laikais, klestint humanistinėms pažiūroms, sekančiomis antikine tradicija, didelis dėmesys buvo skiriamas žmogaus aukštinimui, dvasios ir kūno harmonijai, tobulo grožio vaizdavimui. Tikima universalia žmogaus prigimtimi (architektas, tapytojas, poetas, skulptorius, išradėjas ir kitų galų meistras Leonardas Da Vinčis -puikus universalaus žmogaus pavyzdys). Humanistinės idėjos XVI a. suformuoja palankias sąlygas atsirasti naujam literatūriniam žanrui – socialinei utopijai, aprašančiai tobulą valstybės sąrangą.Žymiausiu socialinės utopijos žanro atstovu yra laikomas anglų rašytojas, politikas ir mąstytojas Tomas Moras. Jis, sekdamas antikine tradicija, parašo kūrinį Utopija, vėliau tapusį vienu reikšmingiausių humanizmo epochos veikalų.Platesnis knygos pavadinimas - Apie geriausią valstybės santvarką. Veikaleiš pradžių kritiškai įvertinama tuometinė Europos politinė bei socialinė padėtis, smerkiama absoliutinė monarchija, parodomi privatinės nuosavybės trūkumai, o paskui, kaip atsvara prieš tai aprašytai tvarkai, priešpastatoma idiliška neegzistuojančios Utopijos salos visuomenė.Utopijoje klesti sąžinės laisvė, žmonių lygybė, darbas ir darbo vaisiai padalijami teisingai, vertinamas kuklumas, paprastumas ir saikas, o prabanga bei puošmenos niekinamos. Šiandien terminas utopija yra tapęs bendriniu daiktavardžiu ir reiškia neįgyvendinamos santvarkos projektą arba tiesiog nerealų sumanymą. Šalia utopijos termino yra prigijusi ir antiutopijos sąvoka. Ji, priešingai nei utopija, akcentuoja ne teigiamus, o neigiamus dalykus ir atskleidžia silpnąsias utopijos puses, išjuokia nepagrįstas geresnės ateities svajones, dėl to dar kartais ji dar yra vadinama pesimistine utopijos antrininke.