Kaip vaizduojama emigranto dalia XX a. II pusės ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje?

3 psl. / 1099 žod.

Ištrauka

Dar senovės graikų dramaturgas Euripidas sakė: „Didžiausia nelaimė ― savosios tėvynės netekti“. Emigracija yra laikoma viena iš skaudžiausių temų šiandieninėje Lietuvoje. Nuo 2004 metų, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir mūsų kraštui atsivėrė neribotos Šengeno zonos galimybės, iš Lietuvos išvyko 469 833 žmonės. Ir tai – tik oficialūs duomenys. Galime tik įsivaizduoti, kiek daug tautiečių oficialiai vis dar yra registruoti Lietuvoje, nors jau seniai ieško laimės už Tėvynės sienų, kiek jų išvyksta sezoniniams darbams, kiek jų vis dar planuoja iškeliauti. Dabar lietuviai dažniausiai keliauja ieškoti materialinės gerovės, kurios neranda Lietuvoje, kartais juos suvilioja galimybė mokytis užsienyje. Šios emigracijos priežastys visad buvo aktualios, tačiau nederėtų užmiršti ir kitų, kurios vertė lietuvius palikti Tėvynę ir namus, ir ieškoti laimės užsienyje.


Turinys

  • 16. Kaip vaizduojama emigranto dalia XX a. II pusės ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje?
  • Savo mintis pagrįskite pavyzdžiais.
  • 1. Žmogus, netekęs tėvynės, yra priverstas pasikeisti, prisitaikyti prie naujų sąlygų, todėl jam gresia kultūrinės tapatybės praradimas:
  • a) Savęs, savo tautinės tapatybės paieška yra dažnas motyvas egzilio literatūroje;
  • b) Dauguma emigrantų yra priversti išduoti savo įsitikinimus tam, kad prisitaikytų svetimoje aplinkoje;
  • c) Emigrantus nuolatos lydi ne tik sunkus darbas, bet ir negalėjimas realizuoti savo talento, priešiškumas sumaterialėjusiai kultūrai bei svetimumo jausmas (Antanas Škėma romanas ,,Balta drobulė“).
  • Išvada: Šiuos jausmus bei bandymus atrasti, išlaikyti savo tapatybę išgyveno ne vienas XX a. II pusės emigrantas, jie įtakojo bei formavo ne tik individualių autorių, bet ir visos kartos kūrybą.
  • 2. Emigrantai jaučia gimtinės, namų ir žmonių trūkumą, kurio svetima šalis negalėjo užpildyti:
  • a) XX a. II pusėje. Lietuvių poetų kūryboje svarbų vaidmenį vaidina Tėvynės vaizdai: Lietuvos pievos ir miškai, gimtieji namai, tėvų ir senelių žemė;
  • b) Tėvynės ilgesys bei jos idealizavimas būdingas didžiajai daliai egzilio autorių;
  • c) Tėvynė piešiama šviesiomis spalvomis, ji artima lyriniam subjektui, todėl jos praradimas – dar skaudesnis (Bernardas Brazdžionis eilėraštis ,,Gimtosios žemės ilgesys“).
  • Išvada: Skausmingas Tėvynės, gimtinės, žemės ir namų ilgesys - neatsiejama emigranto gyvenimo dalimi.
  • 3. Šiandien gyvenimas užsienyje nereiškia atitrūkimo nuo Lietuvos, tad XXI a. emigranto dalia kiek kitokia nei anksčiau:
  • a) Namų, gimtinės, šeimos ir draugų ilgesys moderniojoje literatūroje nebėra toks aktualus;
  • b) Poreikis prisitaikyti svetimoje visuomenėje sieja pokario ir moderniąją literatūrą (Zita Čepaitė esė rinkinys ,,Emigrantės dienoraštis“).
  • Išvada: Emigrantai kovoja su tais pačiais prisitaikymo sunkumais, juos vargina darbas bei buitis.
  • Santrauka: Tam tikri emigrantų gyvenimo aspektai nepriklauso nuo laikotarpio – poreikis prisitaikyti prie svetimos visuomenės, kartais per tai atsisakant ir savo tapatybės, visada išliks.

Reziumė

Autorius
xocerroll
Tipas
Referatas
Dalykas
Lietuvių kalba
Kaina
€1.95
Lygis
Universitetas
Publikuotas
Lap 29, 2015
Apimtis
3 psl.
Įvertinimas

Susiję darbai

Nuo visuomenės atsiradimo pradžios, pasaulyje vyravo gana daug epochų, ir jos buvo iš dalies susijusios. Antika ir Renesanas vieni šviesiausių laikotarpių, kai žmogus proto galia buvo aukštinama, siekiama idealų. Renesansą XIV – XVI a. skatino humanistinės idėjos. Tačiau dabar XXI amžiuje sociumą ištiko vertybių krizė, žmogaus dvasinė pusiausvyra nestabili. Žmonėms svarbios naujosios technologijos ir jų tobulinimas. Tai lėmė skirtumus tarp Renesanso žmogaus ir šiuolaikinio žmogaus gyvenimų. Ta

Lietuvių kalba Rašinys 2015 m. kastutokia
Šių laikų žmogus gyvena kamuojamas savęs nepasitikėjimo, bejėgiškumo jausmo apimtą gyvenimą, visai kitokį nei Renesanso laikais. Jo pasaulėžiūra humanistinė. Tuometinei visuomenei žmogus didžiausia...