Kaip lietuvių literatūroje atsispindi tautos praeitis?

Matome, kad istorijos tėkmėje literatūra keitėsi. Ji, sąlygojama istorinių aplinkybių bei nusistovėjusių meninių taisyklių, visose kultūros epochose įgydavo tipiškų savo laiko bruožų. Tam tikrais periodais tai ryškiau, tai blankiau atsispindi istorinė žmonių patirtis ir praeitis. Literatūra, kurioje atsispindi šalies gyventojų istorija, yra vertybiškai svarbi. Taigi, kaip lietuvių literatūroje atsispindi tautos praeitis?

Visų pirma reikėtų prisiminti Antano Baranausko “Anykščių šilelį”. Kūrinyje atsispindi pagonybės ir carinės priespaudos laikai. Poemą sudaro dvi dalys. Pirmojoje autorius kalba apie Anykščių šilo praeitį, o antrojoje – apie dabartį. Galime suprasti, kad senovinis šilelis simbolizuoja didingą Lietuvos praeitį. Ji yra idealizuojama. Antanas Baranauskas išaukština paslaptinga jėga, kuri pastoviai traukia lietuvius į mišką. Tai primena apie pagonybės laikus, kurių metu visa gamta buvo išaukštinama ir ypatingai gerbiama. Miškuose lietuviai prasimanydavo maisto, drabužių bei kitų buičiai reikalingų dalykų Taigi, galime daryti išvadas, kad gamta darė tikrai didelę įtaką mūsų tautai. Antrojoje dalyje rašoma apie miškų kirtimą. Iškirstas miškas nebėra mielas, todėl lietuvių ten nebetraukia. Tai būtų galima susieti su tuolaikiniais kaimais, kurie buvo lietuviškos kultūros saugotojai. Miškų iškirtimas simbolizuoja jaunų žmonių išvažiavimą iš kaimo į miestą. Taip kaimuose sumažėjo žmonių, kurie puoselėdavo kaimiškas tradicijas bei gerbdavo juos supančią gamtą. Apskritai tais laikais vykęs tautos rusinimas vertė žmones pamiršti savo papročius ir kalbą. Antanas Baranauskas kūrinyje aiškiai parodė lietuvių kalbos likimą. Iki tol, kol “atvažiavo kučmeistras, šilą apžiūrėjo, / ravus ant kelių kasė, liesvinčius padėjo” šilelis buvo gražus kaip ir lietuvių kalba prieš užplūstant svetimai kalbai. Poemoje autorius paliečia temas, kurios darė labai didelę įtaką lietuvių tautai ir jos raidai.