M. Heidegerio filosofijos santrauka ir analizė

Martynas Heideggeris (1889-1976) – vienas iš egzistencializmo filosofijos atstovų. Jie teigė, kad filosofijos objektas yra egzistencija, t.y. žmogaus būtis.

Kai kurie autoriai (pvz. J.Baranova, G.Steineris), nagrinėję M.Heideggerio filosofiją teigia, kad jis nesidomėjo etika. M.Heideggerio sritis buvo fundamentalioji ontologija. (J.Baranova, 2002, 311). G.Steineris pastebi, kad „Heideggeris yra žmogus, tiesiog apniktas sąvokos „yra“(gr. On), be galo nustebintas egzistencijos fakto ir persekiojamas kitos galimybės – nieko – realumo“.(G.Steiner, 1995, 67)

Svarbiausias ontologijos klausimas yra: kodėl yra kažkas, o ne niekas? Etikos: ką privalau daryti? Ar galima M.Heideggerio sumanymo analizė etikos diskurso konceptualiame lauke? Ką bendra ši fundamentalioji ontologija turi su etika? Tai M.Heideggeris svarstė Laiške apie humanizmą.

1946 m. Paryžiuje pasirodė nedidelis J.-P. Sartro tekstas „Egzistencializmas yra humanizmas“. J.-P. Sartras, polemizuodamas su marksistais, kurie laikė save tikraisiais humanistais, siekė parodyti, kad ne kas kita, o egzistencializmas yra humanizmas. Prancūzų filosofas J. Beaufret paklausė M.Heideggerio, ką jis apie tai manąs ir ar nevertėtų žodžiui „humanizmas“ suteikti naują prasmę?“ M.Heideggeris atsako klausimu: „Ar verta?“ – ir pradeda polemiką su J.-P. Sartru apie tai, kaip derėtų mąstyti apie žmogaus esmę. Parašo Laišką apie humanizmą (1946).

Kokios yra būties mąstymo teorinės ir praktinės sąsajos? Būties mąstymo, atsako M.Heideggeris, negalima vien tik stebėti, nes tai yra šviesa, ir tik joje gali atsirasti ir skleistis teorinė žiūra. Mąstymas atsižvelgia į būties prošvaistę, jeigu jis savo būties sakymą įtraukia į kalbą, kuri laikoma „ek-sistencijos“ būstu. Šis mąstymas yra veiksmas, tačiau toks veiksmas kuris pranoksta bet kokią praktiką. Mąstymas pranoksta veiklą ir gamybą ne rezultatų didybe ir ne veiklos padariniais, o savo nerezultatyvaus veikimo menkumu. Tik žmogaus „ek-sistuoja“ ta visai konkrečia prasme, kad tik jis gali mąstyti, būti. Brūkšnelis žodyje „ek-sistuoti“ liudija žmogaus sugebėjimą. (J.Baranova, 2002, 312)

Ir ontologija, ir etika, rašo M.Heideggeris, kaip ir kitos mąstymo disciplinos yra pasenusios. Etika, kaip ir logika, fizika, pirmąkart minima, prisimena M.Heideggeris, Platono mokykloje. Šitos disciplinos atsiradusios tuo metu, kai mąstymas tapo filosofija, o filosofija – mokyklos ir mokymo reikalu. Taip suprantama filosofija, teigia M.Heideggeris, tampa mokslu, tačiau sunyksta mąstymas. Iki to laiko mąstytojams, jo pastebėjimu, nebuvo žinoma nei logika, nei etika, nei fizika. „Tačiau, - M.Heideggerio manymu, - jų mąstymas nebuvo nei nelogiškas, nei amoralus“ (M.Heideggeris, 1989, 252). Jeigu, vadovaujantis pirmaprade žodžio ethos reikšme, rašo M.Heideggeris, etika nusako žmogaus prieglobstį, tada toks mąstymas, kuris apmąsto būties tiesą, kaip pirmapradę „ek-sistuojančio“ žmogaus stichiją, savaime yra pirmapradė etika. Tačiau tuomet šis mąstymas, M.Heideggerio manymu, yra veikiau ne etika, bet ontologija. Tačiau kol apmąstyta būties tiesa, ontologija negali įgyti pamato. Todėl Būtyje ir laike mąstymą M.Heideggeris vadina fundamentaliąja ontologija. Ji stengiasi įsismelkti į pagrindus, iš kurių iškyla būties tiesos mąstymas. Tačiau pavadinimas, M.Heideggerio pastebėjimu, negali lemti paties mąstymo. „Mąstymas, keliantis klausimą apie būties tiesą ir apibrėžiantis žmogaus vietą pagal būtį ir būtiškai, nėra nei etika, nei ontologija“, - rašo jis. (M.Heideggeris, 1985, 254) Ir klausimas apie šių dviejų disciplinų santykį šioje plotmėje nebetenka prasmės. Į klausimą, ar iš teorinio būties ir žmogaus vaizdinio gali kilti nuorodos, padedančios reguliuoti veiklų gyvenimą, M.Heideggeris atsako: „Toks mąstymas nėra nei teorinis, nei praktinis. Jis vyksta iki šio skirstymo“(M.Heideggeris, 1985, 254)