Darbo teisė ir jos šaltiniai

Darbas – tai ekonominis gyvenimo pagrindas, tikslinga žmogaus veikla, jo fizinių ir protinių sugebėjimų įgyvendinimas, siekiant sukurti tam tikras materialias ir nematerialias gėrybes. Darbas atlieka auklėjamąjį vaidmenį, išugdo naudingus organizacinius, drausmės ir dalykinio bendradarbiavimo įgūdžius, suteikia galimybę kiekvienam individui save realizuoti, rasti savo vietą ir pripažinimą tarp kitų visuomenės narių.

Visuomeninius santykius, atsirandančius dirbant arba glaudžiai susijusius su darbu reguliuoja darbo teisė. Tačiau kiekvienas ją supranta skirtingai: vieniems darbo teisė siejasi su jų teisėmis ir pareigomis, kitiems – su visuomenėje galiojančiais įstatymais, o tretiems darbo teisė – tai apsauga nuo nesąžiningų darbdavių. Darbo teisė siekia suderinti darbą ir šeimyninius įsipareigojimus, naikinti visų rūšių diskriminaciją, skatinti sąžiningą pelno dalijimąsi, ypač atveriant plačiau vartus kolektyvinėms sutartims ir streikams.

Jei teisė reguliuoja santykius tarp žmonių, o ne su juos supančia aplinka, tai darbo teisė reguliuoja santykius tarp žmonių, kurie realizuoja fizinius, protinius ir intelektualinius sugebėjimus.

Taigi, šio darbo tikslas - išanalizuoti darbo teisės sąvoką, išsiaiškinti, kokie yra darbo teisės šaltiniai ir jų rūšys.

Pagrindiniai darbo uždaviniai:

1. apibūdinti darbo teisės sąvoką;
2. išsiaiškinti, kokios aplinkybės lėmė darbo teisės kaip naujos šakos atsiradimą;
3. įvardyti svarbiausius darbo teisės principus;
4. nustatyti, kokios yra darbo teisės šaltinių rūšys ir kokie jų skirtumai.

Referatas parašytas remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodeksu, kitais norminiais teisės aktais, internetine enciklopedija – Vikipedija ir teorine paskaitų medžiaga. Jame pateikiamos pagrindinės su referato tema susijusios sąvokos, konkretūs LR darbo kodekso straispniai, padėsiantys geriau suprasti kai kuriuos klausimus. Referato pabaigoje taip pat galima susipažinti su išvadomis, kurios padės atskleisti referato esmę ir reziumuos visą jame sukauptą informaciją.