Epifitinių kerpių rūšinės įvairovės tyrimo metodika

Viena iš aktualiausių ir svarbiausių daugelio vietovių ekologinių problemų – blogėjanti oro kokybė. Spartus miestų vystymasis, pramonės plėtra, ekonomikos augimas, didėjančios statybų apimtys, gyventojų skaičiaus augimas ir dar daugelis kitų faktorių skatina žmonių gyvenimo kokybės gerėjimą, tačiau labai smarkiai prisideda prie aplinkos taršos (Žilinskaitė, 2014). Patekę į aplinką tokie teršalai labiausiai paveikia jautriausiai į juos reaguojančius organizmus, pavyzdžiui, kerpes.

Kerpės atlieka labai svarbų ekologinį vaidmenį – sukaupdamos didelius drėgmės kiekius neleidžia išdžiūti dirvožemiui, taip pat prisideda prie jo formavimosi. Jos akumuliuoja azotą bei fosforą ir taip praturtina dirvožemį mineralinėmis medžiagomis (Prigodina-Lukošienė 2012). Kerpės labai greitai reaguoja į pasikeitusią oro kokybę bei substrato eutrofikaciją, todėl atitinkamai nuo šių pokyčių, gali apleisti arba rekolonizuoti gyvenamąsias teritorijas (Asta et al., 2008). Dėl įpatingo jautrumo aplinkos taršai kerpės dažnai naudojamos kaip bioindikaciniai organizmai (Prigodina-Lukošienė 2012).

Kerpių rūšinė įvairovė yra rodiklis, parodantis tam tikros gamtinės aplinkos būklę. Geriausiai tokiems tyrimams tinka epifitinės – ant gyvos medienos augančios kerpės. Ši ekologinė grupė yra pranašesnė už kitas, pavydžiui, epigėjines (augančios ant dirvožemio) kerpes, nes pasižymi itin didele rūšine įvairove bei jos tyrimo metodų prieinamumu (Žilinskaitė, 2014).

Taigi, šio referato tikslas yra atlikti trumpą kerpių apžvalgą, susipažinti su jų biomonitoringo svarba bei rūšinę įvairovę lemiančiais veiksniais. Taip pat pristatyti kerpių rūšinės įvairovės tyrimo metodą: aptarti kaip pasirenkama tyrimo teritorija bei tyrimo kvadratai, kokiomis sąvybėmis turi pasižymėti tiriami medžiai bei kaip surenkami kerpių mėginiai. Svarbu pristatyti ir kerpių duomenų analizės būdus – kerpių rūšinės įvairovės indeksą (LDV), rūšinės įvairovės klasių nustatymą (LDC) bei rūšinės įvairovės įvertinimo skalę.