Postkolonijinė kritika šiuolaikinėje lietuvių literatūrologijoje: teorinės nuostatos ir praktinis taikymas

9 psl. / 2556 žod.

Ištrauka

Postkolonijinę literatūros kritiką apibrėžia ne taikomų metodų, pasirinktų prieigų ar filologinių laikysenų visuma, o veikiau visuomeniškai angražuotas dėmesys veikalų grupei, kuri išskiriama pagal istorinius ir geografinius kriterijus. Tai veikalai, vienaip ar kitaip susiję su plačiai suprantamu kolonializmu – kelių šalių politiniu, ekonominiu bei kultūriniu dominavimu pasaulyje ir ypač tiesioginiu kitoms tautoms ir kultūroms priklaususiu teritorijų valdymu.1 Dažniausiai turimi galvoje Naujieji laikai ir Vakarų Europos valstybių užjūrio teritorijos, tačiau į postkolonijinį diskursą vis dažniau įtraukiamos ir senosios imperijos. Kaip rašo Viktorija Daujotytė: „Postkolonijinė kritika mūsų kartais taikoma neatsižvelgiant į tai, kad ji, kaip teisingai pažymima gali pasiūlyti ne literatūros analizės būdą, o pirmiausia savitas prielaidas vertinti tekstus kaip tapatybės ir sąmoningumo išraiškas“.2


Postkolonijinė kritika yra intergrali postkolonijinės teorijos – tarpdisciplininių kultūros studijų srities – dalis. Postkolonijinės teorijos sąvoka kritinių strategijų rinkinį, kuris taikomas kolonializmo paveiktoms kultūroms tyrinėti istoriniu, politiniu, filosofiniu, socialiniu, estetiniu aspektu ir yra glaudžiai susijęs su dekolonizacijos imperatyvu.3 Ši teorija kaip savita išryškėja tik tematikos ir problematikos plotmėje. Vienas svarbiausių jos koncepcinių leitmotyvų yra hibridiškumas. Ši samprata neigia įvairių pavidalų grynumą. Hibridiškumą dar galima apibrėžti kaip mimikrijos padarinį. „Kolonijinė mimikrija – kitoniškumą už-maskuojanti visuomeninė kultūrinė laikysena – reikalauja atpažįstamo kito, differance subjekto, jos logika: beveik tas pats, bet ne visiškai.“4 Kad būtų efektyvi, mimikrija nuolat turi produkuoti prieštarą, atitrūkimą, perviršį. Kolonijinis diskursas persunktas neapsisprendimo: mimikrija pasirodo kaip skirtumo tarp prisitaikančio ir jo etalono išraiška, tačiau skirtumas paneigia maskavimąsi – pirminį mimikrijos tikslą. Tai įtvirtina kolonijinį subjektą kaip neužbaigtą esatį. „Kaukės „priauga“ prie odos ir keičia tikruosius veidus, tačiau ši transformacija niekuomet nėra absoliuti. Kamufliažinę tapatybę patogu interpretuoti pasitekiant metonimijos sąvoką, nes mimikrinė reprezentacija dėl aptartojo skirtumo efekto visuomet yra dalinė“.5



1 XX amžiaus literatūros teorijos. Postkolonijinė kritika, Vilnius, 2006, p. 284.




2 DAUJOTYTĖ, V., Literatūros teorijos ir literatūra.




3 XX amžiaus literatūros teorijos. Postkolonijinė kritika, Vilnius, 2006, p. 284.




4 XX amžiaus literatūros teorijos. Postkolonijinė kritika, Vilnius, 2006, p. 290.




5 XX amžiaus literatūros teorijos. Postkolonijinė kritika, Vilnius, 2006, p. 290.


Reziumė

Autorius
eve_smith
Tipas
Referatas
Dalykas
Literatūra
Kaina
€2.41
Lygis
Universitetas
Įkeltas
Sau 17, 2018
Publikuotas
2015 m.
Apimtis
9 psl.

Susiję darbai

„Tai, kad dabar reikalaujama „hepiendų“, liudija pakitusią nuostatą. Mes norime, kad viskas gerai baigtųsi. Duokite mums laimingą pabaigą! Duokite prekę!“ (poetas S. Geda) Ar ši mintis taikytina tik šių dienų literatūrai? Savo požiūrį pagrįskite lietuvių literatūros pavyzdžiais

Literatūra Rašinys juodra
Literatūra kiekvienam žmogui padeda atrasti dvasines vertybes, susivokti savyje, atrasti didžiausias savo baimes bei gyvenimo džiaugsmus. Deja, šiuolaikinis žmogus nenori pažinti savęs. Jis...

Šiuolaikinės lietuvių literatūros konspektas

Literatūra Konspektas 2013 m. dargana
Literatūros studijų dalyko "Šiuolaikinė lietuvių literatūra" konspektai. Aptariami šiuolaikinės lietuvių literatūros reiškiniai ir autoriai po Nepriklausomybės atgavimo (nuo 1988 metų). Konspektas tinkamas norint...