Neįgaliųjų integracija švietimo įstaigose

22 psl. / 3768 žod.

Ištrauka

Neretai sutrinkame sutikę neįgalų žmogų, nes nežinome, kaip su juo bendrauti, bijome jį įžeisti arba manome, kad jis nevertas mūsų dėmesio, mat yra „atsilikęs“, „nepajėgus“. Tačiau, ar gebame suprasti žmogų, ar įvertiname kito ir kitokio asmens gebėjimus.

Negalia – tai bet koks sutrikimas, sindromas, susirgimas, liga, trauma ar pakenkimas, kuris atima, sumažina arba riboja asmens galimybes užsiimti kasdiene veikla ir jaustis pilnateisiu visuomenės nariu, apriboja esmines gyvybines funkcijas – klausą, regą, judėjimą, rūpinimąsi savimi, tobulėjimą, darbą, arba joms kenkia. Kitaip tariant, tai ribotas žmogaus pajėgumas atlikti įprastus ir normalius kiekvienam sveikam asmeniui veiksmus. Dažniausiai neįgalus žmogus dėl fizinių ar psichinių sutrikimų negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, tinkamai įgyvendinti savo teisių.

Lietuvoje gyvena virš 200 000 neįgaliųjų, t.y. 6% visų gyventojų (http://www.lirt.lt/statistika.html

). Oficiali statistika skelbia, kad Lietuvoje apie 16-ai tūkstančių žmonių kasmet skiriama invalidumo pensija. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama žmonių su negalia teisėms. Supratimas, kad žmogus su negalia yra visuomenės narys kaip ir kiti, padeda žmonėms su negalia įgauti pasitikėjimo ir jėgų normaliai gyventi. Tačiau, kaip turėtume palaikyti ryšį su negalios žmonėmis, kaip pamatyti kitokiuose žmonėse individualius gebėjimus ir galimybes. „Neįgalaus žmogaus mes negalime apibūdinti be jo negalės. Jo asmenybė yra neįgaliojo žmogaus asmenybė. Noras ,,ištraukti“ iš jo negalią reiškia kėsinimąsi į jo asmenybę, - teigia J. Ruškus. Tačiau ,,žmonės, kurių fizinės, protinės, psichinės savybės nukrypsta nuo visuomenėje priimtų normų ir vertybių, įgauna specifinį socialinį statusą. Visuomenės akyse jie tampa „kitokie“. O kitoks - dažnai neigiamos konotacijos žodis. Kitokie neretai išjuokiami, jų gailimasi, arba jie sąmoningai ir nesąmoningai izoliuojami. Tad pastebima, kad negalios faktorius sukuria stigmą visuomenės akyse, o tai daro įtaką socializacijos procesui. Stigmatizacijos procesas veikai šeimą, kurioje gimsta neįgalus vaikas. Šeimos nariai reaguoja į negalią taip, kaip tai yra priimta jų visuomenėje. Tad ,,kitoniškumo“ sindromas yra dvipusis, apimantis ir šeimą, ir visuomenę. Tačiau, pasak kai kurių autorių, neigiamos nuostatos į neįgalų žmogų griauna jo socialinės integracijos idėją, turi įtakos asmens mokymosi galimybėms, savivaizdžiui, elgesiui. Psichologo L. Vygotskio teigimu, ,,netinkama aplinka ir įtaka stumia neįgalųjį į naujas negatyvias situacijas, kurios ne tik nepadeda įveikti jo atsilikimo, bet dar labiau didina, sunkina jo pirminę negalią. Vis dar paplitusi neįgaliųjų socialinė marginalizacija – t. y. priskyrimas visuomenės paraštėms socialinės normos atžvilgiu. Dėl neįgaliesiems priskiriamų socialinių vaizdinių – socialinės vietos, socialinės vertės – tokiai „kitokių“ grupei ir suteikiama stigma.  

J. Ruškus savo monografijoje „Negalės fenomenas“ pažymi tokius neįgaliųjų stigmatizaciją lemiančius faktorius: Socialiniai veiksniai. Beveik visose visuomenėse neįgalieji neatitiko nusistovėjusių, visuotinai priimtų socialinių normų ir vertybių. Neįgalieji buvo izoliuoti ,,normaliųjų“ visuomenėje. Bendrakultūriniai veiksniai. Neįgaliųjų socialinis atmetimas yra būdingas graikų ir romėnų, taigi ir vakarietiškai kultūrai. Tai bendrakultūrinis reiškinys vyravęs ištisus amžius. Kultūriniai veiksniai. Kiekviena socialinė-kultūrinė aplinka kūrė savitą negalės reiškinių, nebūtinai neigiamų, tinklą.  


Reziumė

Autorius
vika1
Tipas
Referatas
Dalykas
Socialinis darbas
Kaina
€2.60
Lygis
Universitetas
Įkeltas
Bal 17, 2018
Publikuotas
2012 m.
Apimtis
22 psl.

Susiję darbai

Neįgaliųjų integracija Lietuvoje

Socialinis darbas Rašinys 2011 m. lauriuskia
Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos visuomenė patiria kardinalių pokyčių. Lygių teisių pagrindu siekiama sudaryti galimybes visiems žmonėms dalyvauti visuomenės gyvenime. Žmonių su negale dalyvavimo visuomenės...