Pensijų fondai

Žmogaus poreikių piramidė gana sudėtinga ir įvairiapusė, todėl, rūpinantis apie senatvę, bandoma įsivaizduoti sąlygas ir aplinkybes, veikiančias šių poreikių realizavimą po keleto dešimtmečių. Savaime suprantama, kiekvienas norėtų, kad, nutrūkus darbinei veiklai, gyvenimo sąlygos nepablogėtų arba būtų panašios į ateities visuomenės vartojimo kokybę. Sunku numatyti ateitį, nes raidos procesas labai spartus. Šiandien sunkiai įsivaizduojame, ko, kiek ir kaip reikia sukaupti, kad jaustumės visaverčiais visuomenės nariais arba kad galėtume bent minimaliai naudotis sukuriamomis gėrybėmis.
Kaupti galima įvairiai: pasirūpinti būstu, įsigyti drabužių, avalynės, buities technikos bei kitokių vertybių, tačiau neįmanoma sukaupti maisto produktų, elektros bei šilumos energijos, laisvalaikio, pramogų, knygų, laikraščių bei žurnalų, kurie atsiras ateityje, negalima sukaupti to, kas bus gyvybiškai reikalinga, bet šiandien dar nėra sukurta. Kaupti – taupyti, galima tik tai, ką ateityje bus galima iškeisti mainų būdu į norimą kiekį pakankamos kokybės šių vertybių. Atrodo, buvo rasta tinkamo sprendimo formulė: žmonijos egzistavimo pagrindas yra prekių bei paslaugų gamyba, todėl, norint turėti apsirūpinimo senatvėje garantijas, nuolat kasmet reikia tapti šio pagrindo bendrasavininkiu, ir tai savo ruožtu suteiks teisę naudotis sukurtu produktu. Šiuos tikslus įgyvendinti padeda savanoriški kaupiamieji pensijų fondai.
Lietuva ne taip seniai išsivadavo iš komunistinės sistemos, kur buvo visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė, todėl tapti realiu savininku, ir egzistuoti pensijų fondams, nebuvo galimybių. Dar anksčiau to padaryti taip pat nebuvo galima, nes pirmasis fondas buvo įkurtas tik 1950 metais – kai Lietuva jau buvo pakeliui į “brandų socializmą”, todėl mūsų šalies gyventojams pažįstama tik valstybinė pensijų sistema. Subrendo naujas etapas – privačių pensijų fondų kūrimas ir plėtojimas, nes Lietuvos socialinio draudimo reformos tapo būtinos ir neišvengiamos. Reikia “išlaisvinti” žmones ir sudaryti sąlygas jiems patiems pasirūpinti savo senatve. Būtina pakeisti požiūrį į valstybės socialines išmokas kaip priklausančias pagal nuopelnus. Tai galėtų būti tik visuomenės bendru susitarimu teikiama parama senatvėje. Būtina mažinti valstybės vaidmenį socialinio stemoje. Šias funkcijas turi perimti privačiosios institucijos, veikiančios pačių žmonių iniciatyva.
Mažinant valstybės pensijų draudimą, vis didesnę dalį pajamų senatvėje turėtų užtikrinti privatus draudimas, teikiamas pensijų fondų. Šis kaupiamasis draudimas gali būti savanoriškas, leidžiantis patiems žmonėms pasirinkti tinkamiausią senatvės apsaugos formą.