Skirtingų kalbų kontaktų analizė

Kalbų kontaktavimas, dar kitaip vadinamas kalbų sąveika, atsiranda tada, kai dvi ar kelios kalbos pastoviai ilgiau ar trumpiau vartojamos tų pačių vartotojų. Kai du žmonės vartoja vieną kalbą, negali būti jokio kalbų kontakto.
Apie kalbų kontaktus nemažai kalbama tiek lietuvių, tiek užsienio mokslininkų darbuose. Iš lietuvių kalbininkų, tyrinėjusių šį reiškinį, minėtini Simas Karaliūnas (1997), Vytautas Ambrazas (1991) ir kt.
Kalbininkai yra seniai nustatę, kad vykstant kalbų sąveikai silpniausia grandis yra gimtoji kalba. Pirmiausiai į ją linkstama iš svetimos kalbos perkelti atskirus žodžius, vėliau mėgdžiojami žodžių vartojimo bei jungimo būdai, ištisi pasakymai, pagal svetimų kalbų pavyzdžius sudarinėjami sakiniai. Jeigu dvikalbystė labai išplinta ir trunka ilgą laiką, gimtosios kalbos savitumas blanksta, jos vidinė sandara iškrypsta. Nors daugelis žodžių ir išlaiko savo garsinį pavidalą, pati kalba išsigimsta, virsta mišria puskalbe. Nuskursta, sumenkėja ir tokia kalba sudaromos minties turinys (Ambrazas, 1991, 2). Taigi labai svarbu, saugoti ir tausoti savo gimtąją kalbą, tarmę ar šnektą kaip kultūrinį, visuomeninį turtą.
Remiantis lietuvių ir užsienio lingvistų darbais, šiame referate siekiama aptarti kalbų kontaktus. Bandoma apibrėžti koks tai reiškinys, jo atsiradimo priežastis ir rezultatus. Svarbu ištirti ir apibūdinti, kaip ir kada kalbos kontaktuoja, kas nulemia jų sąlytį. Taigi kaip jau ir minėta, šio darbo tikslas yra aptarti kalbų kontaktus, kada jie atsiranda, kokie gali būti kalbų kontaktų tipai, rūšys ir padariniai.
Darbas buvo atliktas remiantis šia literatūra: K. Gaivenio „Kalbotyros terminų žodynas“, Lietuvių kalbos enciklopedija, S. Karaliūno „Kalba ir visuomenė (Psichosociologiniai ir komunikaciniai kalbos vartojimo bruožai)“, V. Ambrazo straipsniu „Kalbų sąveika ir jos pavojai“ ir kt.