Jaunuolių kontrolės pobūdžio ir jų auklėjimo patirties sąsajos

Šeima yra viena svarbiausių vertybių žmogaus gyvenime. Šeimoje vaikas išmoksta socialinių įgūdžių, čia gauna pagrindines žinias apie jį supantį pasaulį, jame gyvenančius kitus asmenis ir jų vaidmenis. Tačiau siekiant išugdyti dorą ir aktyvų pilietį, būtina tam sudaryti tinkamas sąlygas: socialines bei psichologines. Juk kaip mes išauklėsime ir užauginsime šiandienos vaikus, atsispindės jų darbuose, jų gyvenime- tokia ir bus visuomenė. Vienas iš aktualiausių vaiko ugdymo veiksnių- auklėjimas. Shaw (1937) auklėjimą įvardiją kaip procesą, kurį galima vertinti pagal vyraujančias teorijas. Šis procesas yra labai individualus ir apima vertybinę sistemą, individualią gyvenimo filosofiją, iš tėvų gautas nuostatas. Visą tai-apjungia auklėjimo stilius. Auklėjimo stilius – tai tėvų elgesio ir nuostatų visuma, daranti poveikį emociniam vaiko – tėvų tarpusavio mikroklimatui nurodo Siegler, DeLoache, Eisenberg (2003). Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai yra aktuali šiandienos tema, todėl ir pati darbo tematika yra svarbi ir aktuali šiuolaikiniame kontekste. Dėl žmogaus individualumo kiekvienas šeimos santykiuose skirtingai reiškia emocijas, požiūrius. Dėl to kyla nesutarimai, prieštaravimai. Tam tikras asmens elgesys gali parodyti jo požiūrį į gyvenimą, atskleisti jo vertybinę sistemą ir santykį su visuomenės keliamomis normomis. Kiekvienas žmogus gali rinktis kaip jam pasielgti skirtingose situacijose, o kiekvienos šeimos tėvai gali pasirinkti kaip augins vaikus, kaip juos auklės, ką jiems leis ir draus. Tačiau vieni tėvai elgiasi savarankiškai, kiti- klauso patarimų „iš šalies“. Auklėjime atsispindi tam tikros elgesio tendencijos: vieni tėvai laikosi nuostatų, kad nuo jų auklėjimo priklausys vaiko tolimesnė raida, kiti - priima aplinkinių „pamokymus“. Tėvų pasirinkta auklėjimo pozicija veikia bręstančios asmenybės vidines savybes. Internetiniame Oksfordo universiteto žodyne kontrolės pobūdis apibūdinamas tam tikras asmenybės bruožas. Pirmasis šią koncepciją pateikė Phares (1928–2007), tačiau ją aprašė ir pateikė publikai- Rooter (1966). Ši sąvoka apima tai, kas lemia tam tikrą žmogaus elgesį, o tiksliau, pasirinkimą sprendžiant tam tikras gyvenimiškas problemas. Žmogus gali pats imtis iniciatyvos ir spręsti problemas savarankiškai, suvokdamas, kad jis pats yra savo gyvenimo kūrėjas (internalumas) arba įvykius sieja su sėkme, atsitiktinumu (eksternalumas). Internalumą galima apibūdinti kaip kai kurių žmonių polinkį atsakomybę prisiimti sau pačiam (nes kiekvienas turime gabumų, tam tikrų charakterio savybių ar sugebėjimų) nurodoma psichologijos žodyne (1993). Eksternalumas, tai žmogaus polinkis gyvenime vykstančius procesus įvardyti kaip atsitiktinumą, sėkmę, likimą ir pan. (Psichologijos žodynas 1993). Ir nors pati darbo tema nėra nauja ar mažai nagrinėta, tačiau atsižvelgiant į šiuolaikinius tėvų- vaikų (jaunuolių) santykius jos aktualumas bus visada aukštas.Šiandieninė visuomenė vertina gerą auklėjimą ir nuolat išskirdama naujus bei transformuodama jau esamus auklėjimo stilius, kuriuos vertina šios dienos poreikių pagrindu. Kiekvienas žmogus įvertina gaunamą informaciją, todėl ją apmąsto ir suvokia taip, kaip priimtina yra jam. Tačiau vieni žmonės geba savarankiškai priimti sprendimus, kiti ieško pagalbos iš aplinkinių. Tai gali priklausyti priklausomai nuo auklėjimo stilių, kadangi vaikai savo jaunystėje turi susiformavusį kontrolės pobūdį. Todėl ar egzistuoja toks ryšys yra svarbu nustatyti. Darbo tikslas – išsiaiškinti jaunuolių kontrolės pobūdžio ir auklėjimo patirties ryšius.Darbo uždaviniai: 1. Išnagrinėti mokslinę literatūrą apie kontrolės pobūdžio tipus, jų savybes ir auklėjimo stilius ir jų savybes; 2. Nustatyti tyrimo dalyvių kontrolės pobūdžio ypatumus ir jų tėvų naudotų auklėjimo stilių ypatumus;3. Įvertinti tirtų jaunuolių kontrolės pobūdžio ir jų auklėjimo patirties (taikyto auklėjimo stiliaus) sąsajas.