Ikimokyklinio amžiaus (5-6 metų) vaikų matematinių gebėjimų ugdymo taikant didaktinius žaidimus galimybės

Aktualumas. Ikimokyklinis amžius labai svarbus ir ypatingas vaiko gyvenime. Šiuo gyvenimo tarpsniu ypač greitai formuojasi vaiko protiniai sugebėjimai ir asmenybė. Pasak I. Butautienės (2003), mokslininkų įrodyta, kad ikimokyklinis amžius – tai tas laikotarpis, kada susiformuoja žmogaus asmenybė. Apie lemiamą šio periodo reikšmę gabumų vystymuisi rašė žymiausi Lietuvos pedagogai, ugdymo programų bei vadovėlių autoriai (Monkevičienė, Juodaitytė, Glebuvienė, Katinienė, Tarasonienė ir kt.).

Pagal S. Neifachą (2008), ikimokyklinis ugdymas nuo pat švietimo reformos pradžios pasuko decentralizacijos keliu. Šiandien ugdymo turinys suprantamas jau ne kaip reglamentuota programa, o kaip kompleksiškas procesas, kur akcentuojama turima vaiko patirtis ir sąsajos su aktualiais sociokultūriniais jo gyvenamosios aplinkos poreikiais palankesnes sąlygas kiekvienam vaikui įgyti ir plėtoti asmenines kompetencijas.

A. Gučas (1994) teigė, kad ikimokyklinio amžiaus vaikas gyvena tą savo brendimo tarpsnį, kada užsimezga ir tvirtėja pradai, turintys labai didelę reikšmę kūno ir dvasios plėtotei. Vaikas išlavina savo jusles, išmoksta kalbėti, pagrindžia sąvokinį mąstymą ir kitų lyčių išraišką, pradeda formuotis jo būdas.

Pasak A. Landsbergienės (2014), ikimokykliniame amžiuje ugdymas yra nepaprastai svarbus, nes tai – itin svarbūs metai žmogaus raidai. „Jeigu visavertiškai ugdo tėvai – puiku. Svarbiausia, kad vaikas būtų ugdomas per pojūčius, per žaidimą, bet ne apleistas, nes reikia nepamiršti, kad 50% lemia genai, o 50% aplinka. Mūsų tikslas – sukurti kuo tinkamesnę aplinką mūsų mažiesiems piliečiams, kad jie optimaliai tobulėtų“.

Žaidimo ir jo reikšmės problemos yra nagrinėjamos dešimtmečiais. Taip, kaip rašo Z. Kontautienė (1978), žaidimų reikšmę vaikų ugdymui nagrinėjo daugelis praeities ir dabarties pedagoginių sistemų. Visais laikais progresyvūs pedagogai vertino vaikų žaidimus kaip rimtą ir labai reikalingą vaiko lavinimui, auklėjimui veiklą. Didaktinę medžiagą, žaidimus kūrė M. Montesori (1870-1952), O.Dekroli (1871 – 1932). Didaktinė žaidimų panaudojimo vaikų ugdymui kryptis atsispindi pedagoginėse filantropų (Bazedovas, Zalcmanas ir kt.) nuostatose (Kontautienė, 1978).

Psichologai teigia, kad standartinių žaidimų, paremtų sąveika tarp vaikų ir tėvų, brolių ir seserų, paskirtis yra padėti vaikui išspręsti tėvų ir vaikų, Id ir Superego konfliktus. S. Freudas nurodė dvi tikrovės pertvarkymo bei pasąmonės pasireiškimo formas, kurios artimos menui (labiau negu sapnai ir neurozė), ir tai yra vaikų žaidimas ir fantazija. Freudas ir kiti psichoanalitikai vertino žaidimą kaip priemonę įtampai mažinti ir tokiems jausmams kaip pyktis, nerimas ar frustracija išreikšti. S. Freudas rašė, kad neteisinga manyti, jog vaikas nerimtai žiūri į savo sukurtą pasaulį; priešingai, į žaidimą jis žiūri labai rimtai, jį sudvasina (Žukauskienė, 2012).

„Dauguma problemų, su kuriomis susiduriame šeimoje, asmeniniuose santykiuose, žaisdami, mokykloje, darbe, visuomenėje ir pasaulyje apskritai, - pagal T. Orlickas, - susiję su tuo, kad trūksta abipusio rūpesčio, pagarbos ir bendradarbiavimo“. Štai kodėl taip svarbu pasitelkus vienijančius žaidimus nuo mažų dienų aukštinti šias vertybes ( Čepukaitė, 2013).

N. Grinevičienės (2007) manymu, tarp teorinių teiginių iškyla daug neaiškumų ir prieštaravimų. Tarkime, jeigu žaidimas yra savarankiška veikla, tai ar reikia vaiką mokyti žaisti, ar palikti jo žaidimus savieigai, kaip savaimingam šio reiškinio išsirutuliojimui? Jeigu žaidimą paliksime savieigai, tai kokiu laipsniu? O jeigu vaikus mokysime žaisti, tai kokiu lygmeniu? Mokslininkai teigė, kad esant nepakankamai galimybių su mažais vaikais bendrauti ir žaisti, nesivysto nei jų gimtoji kalba, nei intelektas, nei žaidimas. Pastarasis išlieka tik manipuliacijos daiktais lygmenyje, t.y. neperauga į sudėtingesnę veiklą, pavyzdžiui, į siužetinį, o vėliau ir į kūrybinį-vaidmeninį žaidimą.

A. Garbėnienė (2014) teigia, kad žaidimas taip pat ugdo ir matematinius gebėjimus, kuriuos neretai tėvai ir pedagogai nuvertina. Šis mokslas vis dar laikomas per daug abstrakčiu ir sunkiu vaikams: manoma, kad matematinę kalbą jie pradeda girdėti tik būdami 5–6 metų, o kartais net vėliau. Iš tikrųjų šiuolaikinių tyrimų duomenys rodo, kad vaikai turi įgimtų gabumų matematikai ir nuosekliai juos lavinant galima pasiekti gerų rezultatų jau ankstyvajame ikimokykliniame amžiuje.

Kaip teigia A. Landsbergienė (2013), prancūzų psichologai, tiriantys, kaip vaikai suvokia ir sprendžia matematikos užduotis, aptiko, jog pakeitus pagalbines priemones, pakinta ir vaikų rezultatai. Jie gerėja, jei skaičiavimo objektai yra gausūs percepcinių, jutiminių detalių (yra ryškūs ir blizgūs).

Pagal A. Garbėnienę (2014), JAV buvo atlikti ilgalaikiai tyrimai, kurių metu testuoti penkerių, šešerių, septynerių ir vienuolikos metų vaikai. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad kur kas geresni pasiekimai mokykloje buvo vaikų, kuriems ankstyvajame amžiuje buvo taikomas matematinis ugdymas.

Apie efektyvią vaikų veiklą naudojant didaktinius žaidimus rašė daugelis praeities ir mūsų dienų pedagogų: Vakarų Europos (Pestalocis (1801), Frebelis (1912), Montessori (1907), Dekrolis (1921)), Rusijos ( Ušinskis (1867), Vodovozova (1876), Pokrovskis (1994)), Lietuvos (Monkevičienė (1993), Kontautienė (1978), Tarasonienė (2008)). Vadinasi, nuo seno sprendžiama problema, kad vaikui reikia padėti suprasti tai, kas įgimta. Nors šiuolaikinėje literatūroje gana nemažai aprašoma apie ugdymo metodą didaktiniais žaidimais, apie ikimokyklinio amžiaus 5-6 metų vaikų matematinių gebėjimų ugdymo galimybes didaktiniais žaidimais yra informacijos nedaug. Apie matematinių gebėjimų ugdymo galimybes didaktiniais žaidimais rašoma tik ikimokyklinio ugdymo programose. Todėl ir kyla klausimas – kaip ugdomi ikimokyklinio amžiaus 5-6 metų vaikų matematiniai gebėjimai didaktiniais žaidimais.

Tyrimo problema. Kaip ugdo pedagogai ikimokyklinio amžiaus 5-6 metų vaikų matematinius gebėjimus didaktiniais žaidimais? Kokias pagalbines priemones taiko ugdydami matematinius gebėjimus?

Tyrimo objektas – 5-6 metų vaikų matematinių gebėjimų ugdymo galimybes didaktiniais žaidimais.

Tyrimo tikslas – ištirti 5-6 metų vaikų matematinių gebėjimų ugdymo galimybes didaktiniais žaidimais.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išanalizuoti mokslinę, pedagoginę ir psichologinę literatūrą apie ikimokyklinio amžiaus 5-6 metų vaikų žaidimo reikšmę.
2. Apibūdinti didaktinio žaidimo rūšis ir reikšmę ikimokykliniame amžiuje.
3. Aptarti didaktinių žaidimų organizavimą pedagogo sąveikoje su vaikais.
4. Ištirti pedagogų požiūrį į vaikų matematinių gebėjimų ugdymą didaktiniais žaidimais ikimokyklinėje įstaigoje.

Tyrimo metodai:

1. Mokslinės literatūros analizė pasirinkta tema.

2. Kiekybinis tyrimo metodas – anketinė apklausa.

1. Duomenų analizės metodas.

Darbo struktūra. Darbą sudaro: santrauka lietuvių ir anglų kalba, įvadas, kuriame pateikiama bendroji darbo charakteristika, teorinė ir praktinė dalys, išvados, rekomendacijos, literatūros sąrašas ir priedai. Darbe pateikiamos 2 lentelės, 11 paveikslėlių.